Kūrybinių atradimų pakopos

Rokas Dovydėnas. „Trys grybai. Blast“. 2007 m.

Nors jau geras dešimtmetis, kai parodų kuratoriai kratosi „suneštinių“ parodų, tęstinis sumanymas „Vizitinė kortelė“ vilioja galimybe stebėti autorių meninių sprendimų kaitą, pamatyti ir atskleisti naujas, unikalias kūrybinių atradimų pakopas. Jas galima įvardyti kaip skirtingai suvokiamas ir perteikiamas realybės inspiracijas, bėgimą nuo tikrovės ar realybės transformavimą, abstrakcijos bei tikrovės jungtis arba būtent per žiūrovo nuojautas atrandamą kūrinio būtį.

Parodoje „Vizitinė kortelė 6“ savo darbus pristato šešiolika Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos mokytojų – profesionalių tekstilės, tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, scenografijos, vitražo kūrėjų. Tradiciškai jau šeštą kartą rengiamoje parodoje matome įvairias tapybos technikas, lino raižinius, piešinius, objektus, koliažus, asambliažus, skulptūras, fotografijas, netikėtomis technikomis ir priemonėmis atliktas kompozicijas. Parodos naujovė – kiekvieno autoriaus kūrinio pristatymas ir tekstiniu pavidalu, tai turėtų padėti žiūrovams tiksliau interpretuoti kūrybą.

Ši dėstytojų paroda gali transformuotis ir į aktualias meno istorijos pamokas, suteikti erdvę diskusijoms ir atverti meno kalbos principų įvairovę. Dailės kalba šiandien tampa universaliu, jungiančiu skirtingas kartas instrumentu. Tačiau dažnai kompiuterizuotos tikrovės sukelta inercija mažina norą domėtis gyvu meniniu procesu. Lygindama šią parodą su ankstesnėmis, randu daug naujovių.

Ekspozicijos ašį sudaro Algio Skačkausko tapyba ir piešiniai, šį autorių mokyklos kolektyvas šiemet rekomendavo Nacionalinei premijai gauti. Skirtingo formato tapybos darbai yra tarsi subtilios koloristinės novelės („Tapybos pamoka“, 2007). Jos netiesiogiai atspindi mokytojo ir mokinio suvokimo skirtumus, vizualizuoja moralinius mokymo aspektus be idilės. Autorius teigia: „Norėjau nutapyti truputėlį gašlų mokytoją-menininką su jurginu skrybėlėje.“ Moralizuojančio atspalvio neišvengė ir kūrinys pavadinimu „Guodėjas“ (2007), kur pavaizduotos tik gėlės, skirtos „asmeniui, kurio paveiksle nėra ir niekada nebus. Kur jis – galima spėlioti ar numanyti, o guodėjų atsiras visada“, – teigė autorius.

Rasos Krikščiūnaitės-Kesminienės „Bažnytinės vėliavos“ (2007) buvo sukurtos Jono Sakalausko miuziklui „Neregėti sapnai“, pastatytam pagal Igno Šeiniaus romaną „Kuprelis“ Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatro studijoje „Palėpė“ (rež. Olegas Kesminas). Archajiškos plastikos kostiumai suplakami su vėliavomis. Skirtingų faktūrų ir stilistiškai besipjaunančių dermių asambliažai spektaklyje atliko bažnytinių vėliavų funkciją. Parodoje šie savotišką teatrinių žaidimų funkciją atliekantys kūriniai virsta savarankiškais meno objektais, apimančiais etnografinių kostiumų detales, audinių faktūras ir istorinę realybę.

Parodoje bene daugiausia galima rasti nuotaikų, nuojautų ar net būsenų atspindžių. Arūnės Tornau abstrakčioje tapyboje vyrauja juodo dažo potėpiai, lengva tekstūra, kuriai skirta fiksuoti autorės nuotaikų nuotrupas („Pilkas rūkas“, 2006). Gyvenimo tikrovės, egzistencijos nervas vėl atgijo ir stipriai jaučiamas Jūratės Stauskaitės piešiniuose, čia grafikos ir realybės vaizdinių jungtis sukuria gilesnę potekstę. Kūrinio atsiradimo istorija tik sustiprina autorės menines įžvalgas: „Radau šiuos piešinius savo sodybos palėpėje šią vasarą. Obelis, kurią bemirštančią piešiau, jau numirė. Man pasirodė, kad tai ženklas, jog turiu parodyti viešai jos įspūdingą kelią į pabaigą“ („Mirštanti obelis“, 2007).

Abstrakčios kalbos niuansus energingai tobulina Inga Dargužytė, pateikusi „Keliaujantį peizažą“ (2006). Peizažas jau kurį laiką itin domina grafikę. Lengvai plevenančiuose atspaudų paviršiuose peizažas virsta multiplikuotų formų ir linijų abstrakcija.

Koloristiniai Indrajos Kubilytės koliažai įsiterpia į abstrakčios raiškos lauką, tačiau nenutolsta nuo jos tekstilinių vizijų pobūdžio. Interpretuodama nuotaikų kaitą menininkė siekia tikslumo. „Kvepiančių spalvotų kvepalų buteliukų nuotaika“ (2005) kuriama su būtent „ta gelsva, būtent tų minkštų vokų spalva ir faktūra“. Nuotaiką, kurią siekta sukurti, menininkė apibūdina kaip „erdvę su mažyčiu blykstelėjimu“.

Paroda išties įvairi nuotaikomis: nuo elegantiškų Arvydo Baltrūno tapybinių ekspresijų iki koncentruotų ir sodrių Loretos Zdanavičienės peizažinių realijų („Pabirusios uogos“, 2007). Buvo atiduota duoklė ir plastikos vizijoms. Pavyzdžiui, Gitenio Umbraso skulptūroje angelo motyvas smarkiai transformuotas kietos, nepaneigiamai ryškios menininko raiškos. Šio darbo paskirtis būti paminklu tremtiniams, palaidotiems Karveliškių kapinėse (arch. Marius Šaliamoras). Igno Dzedulionio kūrinyje „Ekspromtu laiškas angelui“ (2007) tušu pieštos vizijos balansuoja tarp realistiško piešinio ir abstrakcijos. Menininkas glaudžiai susieja plastinį ir tekstinį lygmenis.

Malvinos Jelinskaitės fotografijose užfiksuoti realybės fragmentai virto kone filosofinio lygmens „čia ir dabar“ vaizdiniais („Vasaros atostogos 2007“). Jos nuotraukos yra tarsi galimybė akimirkos būseną pakartoti, sugrupuoti, padauginti ar padvigubinti. Realybė Jurgitos Jankutės-Mirinavičienės darbuose deklaruojama iš pažiūros gana proziškai, net kiek buitiškai. Ji naudodama kasdienišką rankdarbių techniką („Nėrinys I“, „Nėrinys II“, 2007) formuoja savo minčių klajonių pavidalus, intriguojančius rytietiškais ornamentais, kvapais ir taip kuria neužbaigtumo nuojautą.

Vitražas šiandien tikrai nebemadingas ir neaktualus. Bet Žydrūnas Mirinavičius savo kūriniu „Fragmentai“ (2006) įrodo, kad yra dar nepastebėtų ir smagių šios raiškos užribių. Žydrūno vitražai asociatyvūs, skaidrūs, su fotografijų pėdsakais, geba perteikti prisiminimus, išgyvenimus ir įsiminusius kasdienybės fragmentus.

Naujai mokykloje pradėjusi dirbti jauna menininkė Aistė Kirvelytė konceptualiai ir minimalistiškai nagrinėja fotografijos ir tapybos kalbų skirtumus. Kūrinyje „Peizažas I“ (2005–2006) tas pats gamtos motyvas vaizduojamas skirtingomis technikomis. Žiūrovai gali stebėti besikeičiančius skirtingų technikų, faktūrų, spalvinių tonų ir emocinės nuotaikos niuansus.

Konceptualiai elgiasi ir Rokas Dovydėnas, keramikos kompozicijas („Trys grybai. Blast“, 2007) pateikdamas kartu su tekstine deklaracija. Menininkui rūpi apsaugoti gimtąją kalbą nuo svetimybių: „Mielieji, reikia tarti NE visoms svetimybėms, užplūdusioms gražią lietuvių kalbą. (...) O tokias svetimybes kaip amfora, krateris, kielikas – pervadinti vandens ąsočiu, vyno kibiru, puodeliu.“

Kaip tik čia nesusilaikau ir pasitraukiu nuo intensyvaus kūrybinių kodų sistemų atpažinimo pastangų. Šifravimą galite pratęsti iki spalio 4 d. atėję į parodą.