Fotografija

Absolventai

Jaunųjų čekų fotografų paroda „Prospekto“ galerijoje

Neringa Černiauskaitė

iliustracija
Agata Kubien. Iš ciklo „Poros“. 2005 m.

Įdomu pažiūrėti, ką veikia kitų šalių fotografai – absolventai. Dar įdomiau, kai šie absolventai – čekai. Tačiau įdomiausia yra galimybė palyginti čekų absolventus su lietuvių absolventais. „Prospekto“ galerijoje šiuo metu eksponuojami Silezijos universiteto meninės fotografijos instituto studentų darbai. Paroda pasirodė labai vientisa, galbūt profesoriaus Vladimiro Birguso patyrusios akies dėka, tačiau skirtingas autorių koncepcijas jungė ir gana panaši forma. Vyravo spalvoti vaizdai, jie šiuo metu dominuoja ne tik čekų meninėje, bet ir dokumentinėje fotografijoje. Jaunieji lietuvių fotografai, taip pat be didelio entuziazmo, žvelgia į solidžios nespalvotos lietuvių fotografijos perefrazavimą ar tąsą. Jaunoji karta mieliau pavyzdžiu renkasi profesionalius inscenizuotojus kaip Cincy Sherman, Jeff Wall, Tina Barney ar šaltu objektyvumu kaustančią Rineke Dijkstra. Tik daugelis autorių grynai subjektyvų vizualų dienoraštį skaitmeniniu būdu transformavo į bendresnį vidinės būsenos paveikslą.

Kaip ir lietuvių absolventai, iš dalies dėl vienos baigiamojo darbo temos, iš dalies pasiduodami bendroms šiuolaikinės fotografijos tendencijoms, jaunieji čekų fotografai kuria ciklais. Neretai toks „serijinis“ konceptualiojoje fotografijoje paplitęs idėjos plėtojimas kenkia jos išraiškai. Pavienė fotografija perteikia tik nedidelę visos idėjos dalį, kuri dėl specialiai suvienodintos formos tampa sunkiai perskaitoma.

Parodoje autoriai pateikia socialinių portretų ciklus, subjektyvių emocijų dokumentaciją bei fiktyvią patirtį. Ditos Pepe frontalūs „Autoportretai su vyrais“ analizuoja socialinių grupių, šeimos stereotipus, atskleisdami glaudų susikurtos aplinkos ir juose gyvenančių žmonių santykį. Ironišką socialinį tyrimą atliko Davidas Machćčas, dokumentuodamas „Sodo namelių savininkus“. Apskritai čekai mažiau rūpinasi tautinio identiteto klausimais nei lietuviai, kurių tikrai nemaža dalis savo baigiamojo darbo tyrimo tema pasirinko būtent tautiškumą ir Lietuvos identitetą. Matyt, lietuviams jau įskiepytas didžiųjų temų nagrinėjimo poreikis arba jie tiesiog seka naujomis tendencijomis, kurias diktuoja naujosios šiuolaikinio meno tendencijų diktatorės – Artimųjų ir Tolimųjų Rytų šalys, kai kurie Balkanų kraštai bei, po šios Venecijos bienalės, Afrika.

iliustracija
Dita Pepe. Iš ciklo „Autoportretai su vyrais“. 2003 m.

Susidarė įspūdis, kad čekai nepaprastai mėgsta skaitmeniniu būdu transformuoti tikrovę, taip išreikšdami subjektyvų požiūrį į juos supančią aplinką. Suzana Blochovć „lipdo“ savo veidą prie kitų žmonių kūnų, kvestionuodama asmens legitimumą šiuolaikiniame pasaulyje. Autorės „operacijos“ šiurpina savo tobulu atlikimu, kuris tik dar kartą verčia nepasitikėti žmogiškaisiais pojūčiais. Subjektyvia atmintimi verčia suabejoti ir poetiški, idealizuojantys Viktoro Szemzö sukurtos „Bratislava – Petržalka“ miegamųjų rajonų kasdienybės fiksacijos. Tikrovėje amžinai tuščios erdvės užpildomos vaikų, vyrų, moterų ir šunų keliamo šurmulio.

Akivaizdaus akibrokšto savo darbuose nevengia Pavelas Smejkalas serijoje „Žvaigždės“. Autentiškuose Antrojo pasaulinio karo laikų kadruose geltonomis žydiškomis žvaigždėmis pažymėtų žmonių veidai pakeičiami popkultūros sukurtų žvaigždžių fizionomijomis. Taigi Arnoldas Schwarzeneggeris dryžuota uniforma žygiuoja greta Andy Warholo ir Gerard’o Depardieu.

Jaunieji čekų menininkai dažnai kaltinami krypstantys į dokumentinę fotografiją, tačiau apie kokią dokumentiką galima kalbėti peržvelgus minėtus kūrinius? Lietuvių fotografijos absolventai kol kas nekuria kažkuria viena kryptimi, kadangi vieniems labiau rūpi žmogaus ir daikto santykis, kitiems – tautiškumas, tretiems – fotografiniai dienoraščiai. Tačiau tik nedaugelis lietuvių, o ir tie kol kas retai eksploatuoja mados fotografijos galimybes, kurios šiuolaikinėje fotografijoje savitai susipina su subjektyvios patirties dokumentacija.

Abiejų šalių fotografijos mokymo institucijos ganėtinai jaunos (Silezijos meninės fotografijos institutas šventė tik 15-ą gimtadienį), tačiau jei jau galima fiksuoti tiek jaunosios menininkų kartos fotografijos bendrumų ir skirtumų, vadinasi, jos suformavo naują jaunojo fotografo tipą.