Rekviem metamorfozei

U. Kaufmann nuotr.

Šiandien ir rytoj bus parodytas pirmasis „Sirenų“, šįmet pasukusių amžinųjų temų link, spektaklis. Tai belgų menininko Jano Fabre’s „Rekviem metamorfozei“, sukviesiantis žiūrovus į gerokai apleistus, bet vis dar baugiai didingus Koncertų ir sporto rūmus. Spektaklis yra „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programos „Menas netradicinėse erdvėse“ dalis. Spektaklio premjera įvyko Zalcburge rugpjūčio 27 d., jį recenzavo Joachimas Lange.

Daugybe talentų apdovanotas Belgijos menininkas spektaklyje „Rekviem metamorfozei“ tekstus apie mirtį, reikšmingiausius naujųjų laikų istorijos garso įrašus, ekstazišką kūno kalbą ir gyvą bei sunkią Serge’o Verstockto elektrinių gitarų muziką jungia su įspūdingais savitą atmosferą kuriančiais vaizdais. Spektaklyje kalbama apie mirtį kaip apie „tamsiąją proto pusę“, kuri tapo ir viso festivalio orientaciniu moto. Nors dviejų valandų spektaklis suskirstytas į aštuonias katalikiškų gedulingų mišių dalis, tas padalijimas nėra giežtas ir apsiriboja tik vokiškais daugiausia anglų kalba sakomo teksto titrais.

Ant grindų – gėlės, buvusio arkivyskupų žirgyno „Felsenreitschule“ arkadose, tapusiose natūralia spektaklio dekoracija, – žvakės, tačiau šis spektaklis – visai ne tylus mirusiųjų pagerbimas. Tai veikiau ryškus ir dažnai labai triukšmingas balansavimas ties gyvenimo ir mirties riba. Greičiau jau šaižus riksmas, nei pagarbi tyla susitikus tą, prieš kurią visi lygūs. Čia mirusieji siautėja kapinėse, nepaisydami to, kad tai gali liūdnai baigtis.

J. Fabre scenoje rodo visų su mirtimi susiduriančių profesijų atstovus. Nuo slaugytojo, kunigo, duobkasio ar floristės iki karstadirbio, balzamuotojo ar paminkladirbio. Pasirodo net ir budelis. Iš aštuonių gėlių kalnų iš pradžių lenda rankos, paskui – nuogi kūnai, jie skinasi kelią iki patologo stalo. Jie gargaliuoja, vaitoja ir šaukia. Arba bando pasikarti ant savo žarnų. Santykiauja su košmariškomis pabaisomis. Auksiniam gražuoliui drugeliui, kuris lyg konferansjė veda žiūrovą per spektaklį, kapinės – tikras gėlių rojus. O už siurbiamą gėlių nektarą jis mirusiesiems atsilygina savo grubiais juokeliais apie rojų ir pragarą, apie popiežių ir Hitlerį. Senstantis drugelių tyrinėtojas su dideliu tinkleliu į vaizdų ir sentencijų poeziją įneša filosofijos. Daug kalbama apie materijos kintamumą. Teigiama, kad mirtis – metamorfozės tėvas. Tačiau spektaklis taip ir lieka šaižiu, iš esmės nevilties kupinu, mirčiai besipriešinančiu šūksniu. Kad tikrai paliestų ar net sukrėstų žiūrovą, jam trūksta ramybės jėgos. Zalcburgo publika priėmė Fabre’s iššūkį, kad po plojimų galėtų giliai atsidusti vasaros naktyje.

Parengė Jūratė Pieslytė