Susikeisti vietomis

„Kava ir cigaretės“

Praeis dar keleri metai, ir Jimo Jarmuscho filmas „Kava ir cigaretės“ (LNK, 26 d. 22.30) žiūrovams gali būti nebesuprantamas. Tiems, kuriems niekad neteko atsisėsti kavinėje, užsirūkyti, išsikalbėti su nepažįstamu žmogumi ir suprasti, kad gyvenimas, nepaisant nieko, yra gražus. Pirmiausia todėl, kad bent jau jokioje Vilniaus kavinėje neatsisėsi ir neužsirūkysi. Nesuprantamas jis bus ir tiems, kurie mano, kad tikras filmas – tai įvairaus amžiaus infantilams skirta neįtikėtinų įvykių virtinė. Ir tiems, kurie pasiryžę kasmet žiūrėti naujus Karibų piratų (Borato, Borno, Šreko ir t.t. nuotykius). Ačiū Dievui, kol kas Jarmuschas dar neatrodo visiškas keistuolis, nes turi giminiškų sielų įvairiausiuose Žemės kampeliuose. Net Lietuvoje.

„Kava ir cigaretės“ – tai vienuolika skirtingais metais (pradedant 1986 m.) nufilmuotų nespalvotų epizodų, kuriuose vaidina žinomi aktoriai, muzikantai ir undergroundo įžymybės. Beveik visi yra anksčiau pasirodę režisieriaus filmuose. Tai – Roberto Benigni, Steve’as Buscemi, Tomas Waitsas, Iggy Popas, Billas Murrey ir dar daug atpažįstamų ir nelabai (pvz., paskutiniame epizode nusifilmavo poetas Tayloras Meadas – Andy Warholo filmų aktorius) veidų. Filmo personažai kalbasi apie alternatyvią mediciną, gyvenimą ir, suprantama, apie rūkymą bei kavą. Tačiau visus juos susieja keistas Jarmuscho misticizmas. Turint omenyje režisieriaus polinkį į absurdą, rezultatas tikrai žavus.

Jarmuschas rodo, kaip kava ir cigaretės kuria bendravimo erdvę. Pokalbis gali būti banalus, oficialus, tuščias, tačiau režisierius atskleidžia paslėptus jo dalyvių ryšius, santykius, požiūrius. Taip išryškėja Jarmuscho talentas kurti itin kinematografiškus filmus, sakytum, be jokio išorinio veiksmo. Dauguma jo filmų personažų dažnai gyvena iliuzijų pasaulyje. (Gal čia ir slypi Jarmuscho filmų žavesys, kadangi jis iš esmės rodo savo žiūrovus ir jų pasaulį?) Režisieriaus filmuose dažnai susitinka dvi Amerikos – mitinė, spindinti žvaigždėmis bei sėkmės idealais ir jos priešingybė – pilka, banali nevykėlių Amerika. Tačiau ir žvaigždės, ir nevykėliai stengiasi suteikti savo gyvenimui prasmės. Tas pastangas dažniausiai ir rodo Jarmuschas, atskleisdamas jų absurdiškumą, menkumą, personažų baimę neprisitaikyti, likti vienam ir nesuprastam.

Jarmuschas sąmoningai pasirinko marginalo poziciją. Tokių – mažuma, todėl jie ir marginalai. Masės siekia turtų ir pasisekimo. Pati populiariausia amerikiečių kine yra pasaka apie Pelenę. Kinematografas iš pat pradžių pasiūlė naują pasakos versija, kurios „kodinis“ pavadinimas: „Gimė žvaigždė“. Filmų tokiu pavadinimu mačiau ne vieną, nors geriausiai prisimenu tą, kuriame žvaigždę suvaidino Judy Garland. Regis, juo ir sekė Jonas Avnetas, kurdamas filmą „Artima širdžiai“ (TV3, 25 d. 23 val.). Tai pasakojimas apie vienos televizijos žurnalistės karjerą, paremtas kažkokios Jessicos Savitch gyvenimu. Provincialė Salė (Michelle Pfeiffer) gauna darbą Majamio televizijoje, kurios žinių tarnybai vadovauja aukšto lygio profesionalas Vorenas (Robert Redford). Jis tampa Salės Pigmalionu, tarp jų užsimezga romantiški jausmai. Tačiau kai Salė pradeda daryti stulbinamą karjerą, abu herojai patiria daug išbandymų.

Neseniai vieno lietuviško filmo projekte perskaičiau tokią heroję apibūdinančią frazę: „(...) ramus lietuviškos moters įsikūnijimas. Visur sekanti vyrą, moralinė atrama jam sunkiomis minutėmis“. Perskaitęs supratau, kad toks požiūris į moterį yra diagnozė. Ir lietuvių kino, ir jo kūrėjų. Todėl siūlau jiems pasižiūrėti kelis filmus, kurių herojės nori būti savimi, o ne tik vyriškio atrama. Tai ir muzikinė Alano Parkerio drama „Evita“ (TV3, 24 d. 23 val.) apie moterį, kuri galėjo būti viskuo – meiluže, atrama, prezidente, – nes buvo asmenybė. Ir išmintingas, rafinuotas Martino Scorsese „Nekaltybės amžius“ (LNK, 21 d. 12.20) apie tikrąją meilės kainą. Bet žinau, kad jie nežiūrės, nes lietuvių kinematografininkai žiūri tik savo filmus. Kitokių jiems, matyt, ir nereikia, nes svetimas kinas gali sugriauti patriarchalines iliuzijas. Tačiau iliuzijų juk niekas savo noru neišsižada, ypač lietuviai.

Iliuzijas griauna ir Bolivijos režisieriaus Rodrigo Bellotto filmas „Seksualinė priklausomybė“ (LNK, 21 d. 23.10). Tai – penkios skirtingos istorijos ir kartu videostudija apie daugiakultūrinio jaunimo seksualinę patirtį ir seksualumo reprezentaciją.

Psichologai kartais siūlo mintimis susikeisti vietomis su kitais žmonėmis, pažvelgti į save tarsi kitų akimis. Šį pasiūlymą dažnai įgyvendina kinematografininkai. Keli šios savaitės filmai rodo personažus, priverstus keisti požiūrį ar netikėtai atsidūrusius kito vietoje. Rogerio Michello filme „Skiriamoji juosta“ (LTV, 21 d. 23.15) susiduria dviejų skubančių į teismą vyriškių – teisininko (Ben Affleck) ir draudimo agento (Samuel L. Jackson) automobiliai. Abiem tas rytas ir taip yra dramatiškas, bet netrukus paaiškėja, kaip jie priklauso vienas nuo kito, mat teisininkas avarijoje prarado svarbius dokumentus. Johno Landiso komedijos „Pasikeisti vietomis“ (LTV, 20 d. 21.10) herojus yra juodaodis elgeta (Eddie Murphy), užimantis sparčiai karjerą darančio verslininko vietą. Dėl to pasikeitimo kalti du nuobodžiaujantys, piktdžiugiški ir godūs milijonieriai (Ralphas Bellamy ir Donas Ameche), pradėję žaidimą su likimu.

Psichologinių žaidimų mėgėjams BTV (22 d. 23.35) primins René Manzoro filmą „Labirintai“ (2003). Filmo herojė Klod (Sylvie Testud) yra žudikė. Ji nužudė apie trisdešimt žmonių. Gydytojas Brenakas (Lambert Wilson) nori įminti jos tapatybės paslaptį. Raktas – senovės graikų mituose. Kitą filmą apie susidvejinusią asmenybę primins TV3. Tai garsioji vieno talentingiausių šių dienų kūrėjų Guso Van Santo nesėkmė – Alfredo Hitchcocko „Psichopato“ perdirbinys (23 d. 23 val.). Prisipažinsiu, kartais jau nebeprisimenu, ar filmas kartojamas, ar rodomas pirmąkart, nors stengiuosi to paties filmo neanonsuoti, kai jis rodomas -nioliktą kartą. Regis, „Psichopatas“ kaip tik iš tokių.

Neprisimenu, ar buvo rodyta D.J. Caruso „Dviguba rizika“ (LNK, 20 d. 23.30), tačiau verta atkreipti dėmesį į Alo Pacino filme kuriamą verslo ryklį, kuris iškelia į verslo viršūnes Matthew McConaughey personažą. Aktorių duetas vertas nuoširdžių pagyrimų. Kitą puikų dviejų žvaigždžių duetą siūlo LTV. Šįvakar (20 d. 23.20) ji parodys nebaigtos (neįvykusios, staiga nutrauktos...) režisieriaus Michelio Deville’io retrospektyvos grandį – 1992 m. sukurtą filmą „Supainiotos bausmės“. Šiame sudėtingo siužeto trileryje pagrindinius vaidmenis sukūrė dvi prancūzų kino legendos – Patrickas Bruelis ir Jacques’as Dutronc’as. Vienas vaidina policininką, atsiųstą į mažą Prancūzijos Alpių miestelį tirti korupcijos bylos, kitas – jo paslaptingą priešininką, bandantį aiškintis savo tėvo nužudymą.

Painus ir George’o P. Kosmatoso filmo „Šešėlinis sąmokslas“ (TV3, 26 d. 23 val.) herojaus – JAV prezidento patarėjo (Charlie Sheen) tyrimas. Jis atskleidžia, kad sąmokslą prieš prezidentą rezga tas, kuriuo šis labiausiai pasitiki. Režisierius Jonathanas Lynnas filmuose apie prakeiktus devynis jardus taip pat rodė gudrias intrigas ir, matyt, jam tai gerokai pabodo. Taigi ėmėsi režisuoti muzikinį filmą „Prieštaringos pagundos“ (LTV, 22 d. 17.40) apie plepų Niujorko reklamos specialistą (Cuba Gooding jaun.), kuris grįžta į gimtąją Džordžiją palikimo. Tačiau pasirodo, kad pinigėlius gauti ne taip paprasta. Paveldėtojas turi įvykdyti paskutinę tetos valią – įkurti miestelyje chorą ir laimėti gospelų konkursą. Aš jo vietoje pirmiausiai atsisėsčiau prie kavos puodelio ir užsirūkyčiau.

Jūsų – Jonas Ūbis