Cooltūringa naktis, arba Tebūnie šviesa!

Nerijus Erminas. „Tai, ko aš noriu, neša man mirtį“. 2007 m. VDA absolventų geriausių darbų paroda „(Ne)matoma“ menų spaustuvėje

Muziejų, arba kultūros, nakties tradicija pasiekė ir Lietuvą. Birželio 22-osios oras nenuteikė optimistiškai, buvo galima net pamanyti, kad lietus išplaus ryžtą kultūringai ir turiningai leisti laisvalaikį bei sugadins kultūringos nakties „repeticiją“ prieš Vilniui tampant Europos kultūros sostine 2009-aisiais.

Pirmą kartą su muziejų (kultūros) naktimi susipažinau viešėdama Poznanėje, kuri paprastai laiko uždėjusi ranką ant Berlyno pulso. Poznanėje muziejų nakties tradicija yra gana sena ir labai populiari. Beveik visi miesto muziejai paruošia išskirtines, tik šiai nakčiai skirtas programas, prailgina darbo laiką iki pat ryto. Nors lenkai ir šiaip jau labai uoliai, o savaitgaliais – kartu su visa šeima lanko muziejus, susirinkusiųjų į muziejų naktį skaičius viename iš Poznanės meno centrų viršijo net 10 000 (pati skaičiavau išdalytus bilietus). Tik vienas dalykas temdė šventišką nuotaiką – susidarančios grūstys. Poznanės Archeologijos muziejuje vos neuždusau nuo deguonies trūkumo, nes vaikų ir suaugusiųjų, norinčių paklausyti paskaitos apie mumijas, paragauti ant laužo kepto maisto ar išsidrožti ietį buvo tikrai per daug.

Vis dėlto Vilniuje vykusi kultūros naktis pasirodė daugiasluoksniškesnė. Stebėtina ir tai, kad kultūros paragavę vilniečiai bei miesto svečiai nepuolė mėgautis destrukcinių veiksmų teikiamais malonumais ir bendra sostinės atmosfera buvo teigiama bei maloni. Šūkis „Tebūnie naktis!“ (matyt, tyčia parinktas biblinio „tebūnie šviesa“ antonimas) išsiskleidė visomis įmanomomis meno šakomis: daile, muzika, literatūra, šokiu… Vienoje naktyje sutilpo ne tik skirtingos meno kryptys, bet ir iš pažiūros nesuderinamos koncepcijos bei formos.

Nesistengiau žūtbūt aplankyti visų „nakties“ siūlomų pramogų, bet pasirinkau kokybiško ir nuoseklaus (kiek tai buvo įmanoma) žiūrėjimo bei dalyvavimo scenarijų: apsilankiau keliuose, mano manymu, vertuose dėmesio renginiuose. Vienas iš tokių – Vilniaus dailės akademijos absolventų geriausių darbų paroda „(Ne)matoma“ (organizavo Laima Kreivytė ir Arvydas Šaltenis), kuri buvo eksponuota net keliose miesto vietose. Įspūdinga yra tai, kad Akademija, iki šiol laikyta gana uždara institucija, žengė dar vieną žingsnį visuomenės link ir prisistatė per savo studentų darbus.

Keliose įspūdingo dydžio ekspozicinėse erdvėse – buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje, VDA senuosiuose ir naujuosiuose rūmuose, galerijoje „Akademija“, juvelyrikos galerijoje „Argentum“ – vienas šalia kito veikė ir konstruktyviai kūrė vientisą erdvę labai skirtingų meno sričių darbai. Vienas esminių parodos aspektų, kuris realiai buvo įgyvendintas keliomis dienomis vėliau – darbą kūrusio menininko dalyvavimas. Beveik šalia kiekvieno darbo parodos lankytoją pasitiko kūrinio autorius.

Šis parodos organizavimo ir darbų eksponavimo modelis yra beveik analogiškas Diuseldorfo dailės akademijoje vykstančioms studentų darbų peržiūroms „Rundgang“. Kartą per metus meno gerbėjai iš Vokietijos ar net viso pasaulio suvažiuoja į studentų darbų parodą. Parodos lankytojai susipažįsta ne tik su darbais, bet ir su pačiais menininkais, karštai diskutuoja kūrybos temų ir technikų klausimais, keičiasi kontaktais. Didesnio susidomėjimo ir net pasipiktinimo sulaukė vienas Diuseldorfo dailės akademijos studentas, pagaminęs spermos bombą bei pagrasinęs ją susprogdinti. Jis teigė tokiu būdu apvaisinsiąs visas pasaulio moteris. Mano manymu, menininko darbas buvo neabejotinas narcizo sindromo pavyzdys, tą gali patvirtinti jo žodžiai: „Mano sperma apvaisintos moterys pagimdys ir išsės po pasaulį daug sumažintų mano kopijų.“

VDA studentų darbų parodoje nebuvo tiek daug šokiruojančių kūrinių. Atrodo, kad akcentai čia buvo sudėti kiek kitaip, o apleistos spaustuvės „interjeras“ tapo puikia terpe skleistis meninėms idėjoms. Pseudobalta spaustuvės sienų spalva kontrastavo su darbų koloritu, o apniokotas interjeras – su jų preciziškumu. Darbų konceptualumas neišsitekdavo savo kartais atgrasioje formoje, ir rodėsi, kad meno kūrinys – daiktas, pasak Arvydo Šliogerio, ten egzistavo pats savaime. Menininkų darbai išsiskyrė ypatingu dėmesiu ir jautrumu šių dienų aktualioms temoms: motinystei, tautiniam ir lytiniam identitetui, sakralumui, vartotojiškai kultūrai, moteriškumui...

Lyginant matytos parodos „Rundgang“ organizavimo principus su VDA absolventų paroda, išryškėjo vienas lietuvių meno rinkodarai dar gana svetimas bruožas: sistema „menininkas–kūrinys–suvokėjas (pirkėjas)“. Šis principas Vokietijoje puikiai veikia, tačiau kartais primena įvairiais rinkodaros principais paremtą talentų medžioklę. Kad ir kaip ten būtų, į atmintį įstrigo mums dar nelabai įprastas reiškinys, pastebėtas „Diuseldorfo menų savaitės“ metu: pilni vaikų ir suaugusiųjų autobusai, atvykę į parodą. Tai man labai priminė gausias ekskursijas į „prekybos ir pramogų sostinę“ „Akropolį“. Tik atvykimo tikslas „šiek tiek“ kitoks.

Videoparko vaizdai prie Baltojo tilto

Diuseldorfo dailės akademija laikoma prestižine meno mokykla ne tik todėl, kad beveik užtikrintai „išleidžia menininkus į pasaulį“, bet ir todėl, kad joje dėstė tokios meno pasaulio žvaigždės kaip Thomas Ruffas, Nam June Paikas, Gunteris Ueckeris ir kiti.

Taigi meno mokyklos ir miesto atsivėrimo pasaulinei tradicijai idėjos tąsa gali atnešti keleriopą naudą – žmogus, iki tol meną ir tokio tipo peržiūras laikęs tik akademinės bendruomenės interesų sfera, gali tapti visateisiu meno kūrinio žiūrovu ir vertintoju. Ši patirtis leidžia susipažinti ne tik su kūriniu, bet ir su pačiu menininku. Visai tikėtina, kad tiesioginis santykis su menininku gali padėti atskleisti ne tik naują kūrinio kokybę, bet ir įvairiapusiškesnius kūrybos prasmės sluoksnius, jų kontekstus. Tokį parodos principą galima būtų sulyginti su ekosistema, kurioje veikia vartotojai, gamintojai ir skaidytojai (perdirbėjai).

Vartotojais galėtų būti vadinami (ne)smalsūs žiūrovai, meno kolekcininkai, investuotojai, potencialūs pirkėjai, o kartais ir dailės kritikai. Vartotojai paprastai „minta“ ir gamintojais, ir kitais vartotojais.

Gamintojais, kad ir kaip tai technokratiškai skambėtų, galėtų būti vadinami menininkai, atitinkamos institucijos, o kartais ir dailės kritikai, nelygu kokią kritiką jie rašo. Gamintojai sukuria (gamina) arba transformuoja tam tikros rūšies energiją (koncepciją, idėją) į kitą būvį (nematoma gali tapti matoma ir atvirkščiai).

Skaidytojai, be jokios abejonės, yra dailės kritikai, jų straipsnių komentatoriai ir kartais žiūrovai, kurie „pervirškina“ vienus ar kitus reiškinius (medžiagas), atskleidžia kartais net ir menininkui nepažįstamas (nesuvokiamas?) jo kūrybos erdves, atlieka savotišką sanitaro darbą – suskaido, surūšiuoja, eliminuoja, iškelia. Žodžiu, atskiria blogą meną nuo gero, konceptualų nuo nekonceptualaus ir pan.

Nors meno kūrinys, matyt, iš esmės yra nepažinus, galbūt įmanomas (jei išvis įmanomas) menkai dar praktikuojamas meno pažinimo kanalas – menininkas?

Smalsūs „kultūringos nakties“ dalyviai galėjo iš arčiau susipažinti ir su architektūros, dizaino ir kostiumo dizaino projektais VDA Naujųjų rūmų hole. Tačiau didžiausio dėmesio susilaukė naktinis madų šou, kuriame savo darbus pristatė Kostiumo dizaino katedros absolventai. Sausakimšoje salėje susirinkę žiūrovai stebėjo absolventų sukurtus itin konceptualius ir beveik nepriekaištingos formos darbus, menininkų dėka beveik netekusius savo, kaip tradicinio kostiumo, funkcijos ir virtusius požiūriu, idėja, pozicija. Darbų konceptualumu ir ypač patraukliai išryškintų kultūrinių, istorinių ir lyties kontekstų plotme išsiskyrė Agnės Kuzmickaitės, Giedriaus Paulausko ir Eglės Žiemytės kolekcijos, sulaukusios kiek audringesnės nuo meno apspangusių lankytojų reakcijos. Trumpų pertraukų tarp kolekcijų pristatymų metu pasirodęs kolektyvas „Kaukių akademija“ pseudosadomazochistiniais ir kitokiais šmaikščiais muzikiniais teatriniais etiudais išjudino besikuklinančius ploti žiūrovus. Neturintiems pinigų ir galimybių lankyti panašaus pobūdžio prestižinius renginius, naktinis madų šou suteikė galimybę susipažinti su dizainerių kūryba iš arčiau.

Dar viena labai įsimintina meninė erdvė – instaliacija „Videoparkas“ prie Baltojo tilto (organizavo „Lietuvos aido“ galerija). Projektas, kiek priminęs „Groupe Dunes“ instaliaciją, neseniai eksponuotą ŠMC, pratęsė ir išplėtė kultūros nakties meno lauką. Ant kelių ekranuose rodomų projekcijų ir kosminius šarvuotus gyvius primenančių objektų buvo rodomi Vilniaus miesto, Neries upės kranto vaizdai, įvairūs audiovizualiniai asociatyvūs vaizdai ir transformacijos, sujungti nebūtinai loginiais ryšiais susietų žodžių ar sakinių, įvairių garsinių sprendimų. Naujai sukurtą ir anksčiau egzistavusią erdvę skaidantys bei atskiriantys ekranai ir objektai, tamsa ir garsai kūrė izoliuotą, tačiau labai atvirą intervencijoms meditatyvinę, net kiek mistinę erdvę. Fabulos taisyklėms nepasiduodantys reginiai ir garsai suponavo tam tikras konkrečias asociacijas ir aliuzijas, tačiau didžiausią poveikį darė bendra atmosfera, prie kurios kūrimo prisidėjo visos nakties renginiai. Tiesą sakant, buvo galima pasijusti šiek tiek apsvaigusiam ir nuvargusiam šiose vibruojančios audiovizualinės plotmės erdvėse. Ir nors kultūros naktyje kiek pritrūko vienintelio iš 5 pojūčių – skonio (nes viskas išragauta neįtikėtinai greitai), manau, kad pagrindiniai nakties siekiai neturėjo būti ir nebuvo hedonistinių poreikių tenkinimas.

Nors pavėluotų arba kitos kultūros suformuotų ir transformuotų reiškinių paprastai laukia mutacija bei išsigimimas, „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ (projekto vadovė – Daina Urbanavičienė) suorganizuota „Tebūnie naktis!“ suspindėjo visu pirmosios nakties sakralumu ir didybe. Tikiuosi, kad ši puiki idėja toliau skleisis ir įgis vis kitus pavidalus.