Šiuolaikiniai amatai?

Atspaudai su automobilio padangomis C. Hemelryk nuotr.

Paroda Šiuolaikinio meno centre

Vilniaus šiuolaikinis meno centras tapo amatų dirbtuvėmis – čia veikia paroda „Ekstremalūs amatai“ (kuratorės Catherine Hemelryk ir Jennie Syson). Žiūrovas supažindinamas su įvairiais amatais ir pats gali pabandyti tapti amatininku. Jau iš pavadinimo aišku, kad parodoje svarbi amato funkcija, jo teikiama nauda, parodoma amatų įvairovė. Popieriaus lankstymas, drožinėjimas, siuvinėjimas parodoje tampa priemone tiesiogiai priartėti prie meno, susiliesti su kūrybos procesu.

Ar šiuolaikiniai amatai gali būti laikomi menu? Parodoje daugiausia objektų kuriami rankomis, pavyzdžiui, mezgama, siuvinėjama, lankstoma ir t.t. Sugestijuojama mintis, kad amatininkas grįžta prie pradžių pradžios, kai dailė ir amatai buvo išvien. Kasdienio gyvenimo ir darbo elementai išryškinami, iškeliami iš gyvenimo tėkmės. Riba tarp meno ir gyvenimo itin siaura. Kada gyvenimas tampa menu ir atvirkščiai, yra tik susitarimo reikalas. Amatininkai savo darbuose atranda meniškąjį grūdą, o menininkai – savo viduje tūnantį amatininką. Štai šią „ribos“ galimybę pademonstruoti ir siekia parodos rengėjai ir dalyviai.

Iš dalies parodos vaizdas primena XX a. paplitusį „Arte Povera“ stilių. „Arte Povera“ jau 7-ajame dešimtmetyje plėtojo „šiukšlių meną“. Šio stiliaus kūriniuose dažniausiai gretinami netikėti objektai ir įvaizdžiai, kontrastingos medžiagos, susilieja ateitis ir praeitis, kultūra, menas ir gyvenimas. Michelangelo Pistoletto „Skarmalų Venera“ (1967 m.), veidu įsikniaubusi į skudurų krūvą, simbolizuoja tuometinę visuomenę. Klasikinė Venera įkūnija visuomenę, kurią veikia socialiniai, politiniai, istoriniai įvykiai. Buvo teigiama, kad visuomenė silpna ir bėga nuo problemų į nieką nekreipdama dėmesio. Analogišką mintį randame ir antroje parodų ekspozicijų salėje – porcelianinė skulptūrėlė stovi užrištomis akimis atsisukusi į veidrodį. Tačiau čia išryškėja dar viena idėja: dažnai net nepagalvojame, kad stebėdami kitus nejaučiame aplink mus besispiečiančių tūkstančių žvilgsnių. Tai ne vien žmonių žvilgsniai, tai ir daiktų reakcija į mus. Retas kuris tai pajunta, o šio darbo autorė, užrišdama skulptūrėlei akis, tarsi neleidžia jai verti mūsų žvilgsniu ir tik mes galime į ją žiūrėti. Sustabdytas abipusis ryšys. Stebime tik mes. Kartais amatai leidžia pasikeisti vietomis su menu, o menininkui keisti žvilgsnį (požiūrį) į meną.

Viena iš ekspozicijos sienų pilna įvairiausios informacijos apie mus supančią aplinką, tai daiktai iš mūsų gyvenimo: nuotraukos, naujienos, dienoraščių išrašai ir t.t. Ten slypi užkoduota informacija, kurią kiekvienas žiūrovas suvokia skirtingai. Vienas čia ras svarbią informaciją, o kitas gal ir neras jam skirtos žinutės, bet kalbėdamas apie savo matymą galbūt perduos informaciją kitam. Ši ekspozicija tarsi teigia, kad informacija, kurią kiekvienas žiūrovas perleidžia per save, veikia jo gyvenimą.

Ar šiuolaikiniai amatai gali tapti mūsų gyvenimo būdo kritikos įrankiu, verčiančiu jį keisti? Juk siuvinėjimas kryželiu, gitaros drožinėjimas ar sugebėjimas iš šiukšlių sukurti arba tiesiog padaryti naują daiktą išjudina žiūrovą. Amatininkų darbai perteikia užkoduotas idėjas. Pavyzdžiui, Sonya Schonperger, iš laikraščių perpaišydama įvairius objektus, skaito užslėptas žinutes be teksto. Ji ima lietuviškus laikraščius (žinoma, ji nemoka lietuviškai) ir iš jų pasirenka nuotraukas, karikatūras, simbolius, netgi šrifto pavyzdžius, juos savaip išdėsto ir taip atkoduoja jai nepažįstamo laikraščio žinutes (nes objektus renkasi intuityviai).

Kartais žiūrovas nesupranta kūrinio esmės, tačiau matydamas kūrinio formą ar nagrinėdamas jos dalis gali surasti kūrinį jungiančią visumą, parodos autorių mintis: ir per detales galima suvokti kūrinį. Pavyzdžiui, parodoje eksponuojamos tik aitvaro dalys – tai tik trikampiai, pagaminti iš šiukšlių maišų, tačiau juos suvokiant tik kaip formą galima įžvelgti kalnus arba namų stogus. Tampa nesvarbu atsakyti į klausimą: „Ar tai kieno nors jungtis?“, „Kam ji skirta?“. Čia paliekama erdvė kiekvieno žmogaus apmąstymams ir interpretacijoms. Svarbiausia užduoti klausimą! O toliau – potyrių ir interpretacijos tėkmė: dienos šviesa apšviečia aitvaro dalis, jos skleidžia žaismingas spalvas, tos jungiasi su kitame lange esančiu vitražu, o vitražas tarsi atspindi pastato istoriją, nes buvo sukurtas sovietinių amatininkų. Ar praeitis ir dabartis kalbasi tarpusavyje? Leiskime į šį klausimą neatsakyti arba atsakyti kiekvienam savaip...

„Ar amatai gali būti šiuolaikiniai?“ – klausia kuratorė Catherine Hemelryk. Su šiais amatais žiūrovas gali susidurti kiekvieną dieną, tačiau ar bent sykį pagalvoja, kad iš laikraštinio ar vyniojamojo popieriaus išlankstytas lėktuvėlis gali tapti meno kūriniu? Kuratorė atsako negalvojantiems – taip, gali! Deja, gyvenimo rutina neleidžia amatams prasiveržti. Parodos dalyviai suteikia amatams šią galimybę, tačiau nėra kategoriškai teigiama, kad visi amatai – jau menas.

Aurelija Grivickaitė

„Workshow“: asmeniškai kolektyvinės patirtys ir jų kontekstai

Čia aš, o čia tu
O čia atvirkščiai...
K. Mašanauskas, P. Lileikis, albumas „Requiem“

Liepos 7 d., parodos „Ekstremalūs amatai“ metu, Šiuolaikinio meno centro pietinėje salėje įvykęs šeštasis tarpdisciplininio įvykių ciklo „Workshow“ suteikė progą plačiau žvilgtelti į „Workshow“ fenomeną kaip nomadišką asmeninių ir kolektyvinių patirčių „organizmą“ bei slystelti į platesnes „jungiškos nuotaikos“ refleksijas šiuo subtiliu klausimu.

„Workshow“ kvietimas yra asmeninis. Tarsi laiškas. Kvietime paaiškinta, kad „Workshow“ yra kolektyviniai drabužių, virtuvės patiekalų bei receptų ir garso takelių mainai, dalybos, eksperimentinių receptų paieškos. Pats žodis „Workshow“ nusako darbą ir pramogą. Romėniškasis „duonos ir žaidimų“ čia galėtų būti persakytas daugmaž taip: duona tampa žaidimu – ir atvirkščiai. Ar duoną „uždirbam“ per žaidimą? Nors skamba pernelyg pragmatiškai, tam tikra prasme – taip. Paradoksaliai gauni daug vien atiduodamas – o tai nutinka ne tik čia. Tai gali būti receptas visiems gyvenimo atvejams.

„Workshow“ vyksta gana paprastai: atsineši vieną kulinarinį arba konditerinį ingredientą, vieną padėvėtą drabužį ir savo mėgstamos muzikos (ar tiesiog garso) takelį. Suneštinė virtuvė virsta skonio laboratorija – tavo ingredientas tampa būsimo recepto dalimi. Akivaizdu, kad išankstinių receptų „Workshow“ niekas nerašo. Jie „troškinami“, „verdami“, „kepami“ ar tiesiog „sumaišomi“ pagal virėjų (ne profesionalių, tačiau patikimų) intuiciją, skonio patirtį ir iš indų į juos besismelkiančius kvapus. Dar pagal daug ką – mes patys nelabai žinom, kaip veikia mūsų skonio receptoriai ir instinktai. Drabužis kabinamas ant pakabos – mainams. Kartais guldomas ant karpymo, siuvimo, dažymo stalo kaip pirminis modelis ir medžiaga naujo drabužio formoms ir spalvoms. Prie apdaro „iš antrų rankų“ liečiasi dar bent viena pora rankų. Gali būti, kad to rezultatas bus aštuonkojiškos kelnės, nors jose tilps tik viena pora kojų (prisiminiau, kad į vieną iš „Workshow“ atnešiau porą – tokia daržovė). Jaukaus ir kiek prislopinto apšvietimo šešėliuose aplink garso pultą paprastai būriuojasi tie, kuriuos net gatvėje sutikę vadina „dj“. Dažniausiai jie kuria ar buria garsinę įvykio aurą patys tik nujausdami, ką spragsi pele. Retai kas iš tų, kurie ne „dj“, išdrįsta paskolinti jiems savo kompaktą. Turbūt dėl to, kad dar nuo operos laikų mes turim sceną, net jei ta scena prie pat virtuvės ir kažkas vos per pusmetrį persirenginėja. Kaip čia „žmogus iš gatvės“ gadins šedevrą? Bet tie už pulto dažniausiai groja visai neblogai, tad kiti gali atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis šou.

Taigi pavadinkime „Workshow“ intelektualia pramoga. Ir leiskime sau po truputį nukrypti intelektualumo link. Šis poslinkis tarsi savaime suprantamas, tačiau nėra akivaizdžiai neproblemiškas. Juk tai, ką vienaip pavadini ragaudamas „Workshow“ metu pagamintą patiekalą, visai kitaip perskaitoma kultūrinėje spaudoje (o juk būtent viešumas yra kone akivaizdžiausiai išreikšta intelektualumo sfera), nors pavadinta tai tuo pačiu žodžių junginiu, o mintyse – net ta pačia intonacija. Rašau sau mėlynu ant žalio, sekmadienį, prasimanydamas sau aktyvų poilsį, ir ką gi? Ogi nieko. Net jei esate rašę dešimtis tekstų ar šimtus kartų kalbėję prieš auditoriją, turbūt ne visada įsisąmoninate, kaip veikia vidinė cenzūra, vedanti rašiklį ant lapo, šokdinanti pirštus ant klaviatūros ar netgi keičianti pulsą bei verčianti kitaip prakaituoti. „Workshow“ žavi ir tuo, kad tame „čia ir dabar“ galite jaustis nepalyginti laisviau. Dažnai – daug laisviau nei dirbdama (-s) ar dalyvaudama (-s) kokiame nors šou.

Čia priartėjame prie esminių kolektyvinių patirčių niuansų. Išsipildymą jose ne visada lemia jūsų intencijos. Tam itin svarbus fonas, kontekstas, kaip ir kokiu būdu priartėjate prie Kito (-s), kokiu būdu nutolstate, kaip šie priartėjimai ir nutolimai rezonuoja bei atsispindi kitoje erdvėje, kokias naujas patirtis tai įkvepia ar sužlugdo. Tad Markso, žaismingai ir postmarksistiškai cituoto viename iš „Workshow“ kvietimų, čia nepakanka. Kaip ir turbūt jokios kitos teorijos ar istorijos. Tiesiogiai su kiekvienu įvykiu sietina patirtis. Tad netgi Oscaro Wilde’o „Socialistinio žmogaus siela“ („The Soul of Man Under Socialism“) „Workshow“ virtuvėje įgaus prasmę tik prie to meto mišrainės skonio, skambant to meto garsinei citatai.

Apsukus ratą galima grįžti prie „Workshow“ kolektyvinės atminties ir nusakyti pačius bendriausius jos riboženklius (kaip jau sutarėme su idealiu šio teksto skaitytoju, kolektyvinė atmintis apie kiekvieną įvykį nėra pastovus dydis, ji gali kisti kiekvieną akimirką, kad ir su kiekvienu šio teksto žodžiu). „Workshow“ kartu su „dj“ bei kitų „garsininkų“, dizainerių, virėjų kolektyvais ir įvairia (nors ne pernelyg) publika įvyko klubuose „Intro“ ir „Gravity“, medijų laboratorijų cikle „RAM 6“, Vilniuje, pabuvojo Olandijoje kelių ŠMC parodų progomis, apsilankė urmo bazėse Kaune. ŠMC TV įprasta spekuliatyvia ir improvizacine maniera, kiek įmanoma vengiančia „kalbančių galvų“ ir veriančia „trečiąją haliucinuojančią akį“ bei siūlančia privataus–viešo vartojimo ausines išbūrė vieną iš galimų „Workshow“ identitetų bei nepraleido progos padiskutuoti apie kolektyvizmą muzikoje ir pasiklysti nefiksuotose tapatybėse galinėje automobilio sėdynėje bei paskutiniuose, tyliuose fakelų apšviestuose ratuose Bernardinų bažnyčios aplinkoje. Už pirminių „Workshow“ impulsų kiekvieną kartą slepiasi „Nepriklausomų stebėtojų grupė“ ir ypač Andrius Rugevičius, slapyvardžiu PB8. Kuo labiau Andrius nyksta kaip autorius, tuo labiau ryškėja kaip prodiuseris ar tarpininkas. Ir jei tai jau skamba kaip reklama – taip, „Workshow“ yra ir „menas“, į kurį meno rinkos agentai (vartojant sociologo Bourdieu terminą, matyt, ne be pagrindo tinkantį ir Džeimsui Bondui bei „Matricos“ herojams apibūdinti) negali nekreipti dėmesio. Dvipusė Miobijaus juosta susisuka, ir mūsų „čia ir dabar“ pasipildo postinstitucinio nomadizmo („ne visai priklausomo keliautojiškumo“, jei bandytume kalbėti lietuviškai) psichogeografine atžyma su švelniai formuluojamais „švelniais šių dienų manifestais“ (ačiū už sąskambį Jimui Haynesui): gyvos patirtys keičia asmenines išankstines nuostatas ir institucines sampratas apie tai, kas ir kaip organizuoja socialinį sambūvį, kokia yra galios diskursų kilmė ir kaip ta galia patiriama.

„Workshow“ ženklas nėra ratas. Tai kvadratas su kilpomis užapvalintuose kampuose. Jis pasiskolintas iš miesto bei užmiesčio teritorijas žyminčio ženklyno, kur jo reikšmė yra „lankytina vieta“. Ir nors pakeliui jis mirga tarp greičio ribojimo, atstumų riboženklių, kitų privalomų orientacinių gairių, šis visada yra asmeninis kvietimas. Tarsi laiškas...

Tautvydas Bajarkevičius