Fotografija

Iš tryliktosios sugrįžus

Su Pauliumi Normantu kalbasi Skirmantas Valiulis

iliustracija
Paulius Normantas. „Nencų šeima“

Skirmantas Valiulis: Iš Vengrijos parsivežei solidžią fotografijų knygą „Keturiolika brolių“. Papasakok apie ją išsamiau.

Paulius Normantas: Sudariau ją iš savo pirmųjų ekspedicijų pas mažąsias ugrofinų tauteles archyvų. Etnografiniu požiūriu tai rimčiausia mano knyga. Tekstus apie šias vengrams giminingas tautas parašė žinoma etnografė Marta Csepregi. Dedikavau „Keturiolika brolių“ vengrų tautai, gal tai padarė įspūdį Vengrijos prezidentui, pažymėjusiam knygą savo diplomu. Tačiau vengrų knygų mugėje ji buvo premijuota ir kaip knygos meno pavyzdys. Išleista „Kossutho“ leidyklos, formatu ir spauda ji labai primena anglų leidyklos „Phaidon“ leidinius. Gal rudenį bus pristatyta ir Frankfurto knygų mugėje. Pernai ten Lietuvos fotografija atrodė silpnokai: dokumentinis fotoalbumas apie Kauną, S. Žvirgždo peizažų knyga, mano „Baltas“ – beveik ir viskas. Negi Lietuva tiek mažai beišleidžia fotografijos knygų?

S. V.: Apeisi knygynus ir pamatysi, kad nesnaudžiame. O kaip šįkart sekėsi Rytuose?

P. N.: Rytuose buvo tryliktoji ekspedicija, pati nuostabiausia. Per penkis mėnesius padariau daugiau, nei per porą ankstesnių kartų. Visą gruodį Bankoke buvo eksponuojama mano darbų paroda, iki šiol didžiausia. Pirmąkart stovėjau tarp 172 savo fotografijų. Ankstesnė paroda, skirta Roberto Capos atminimui, buvo mažesnė – 140 darbų. Turistai, daugiausia australai, japonai, korėjiečiai, svečių knygą prirašė per keletą dienų. Prieš pat parodos atidarymą gavau iš Lietuvos Petro Kalibato išleistą mano knygelę „Žmonės ir šventyklos“ – 20 atplėšiamų fotoatvirukų. Galite siųsti savo merginoms. Parodai pasibaigus, po kelių dienų jau buvau maoistų drumsčiamame Nepale. Du žiemos mėnesiai prabėgo ten. Šiek tiek ir atsikvėpiau, rašiau haiku būsimai knygai, ją žada išleisti P. Kalibatas, jei grąžinsiu 6 tūkst. Lt skolą. Po 267 mėnesių vėl aplankiau Budos gimimo vietą – Lombinį. Bet ir vėl prasidėjo maoistų streikai, demonstracijos, jau buvo kovas, pavasaris, laikas keliauti į Butaną.

S. V.: Ir visur vienas?

P. N.: Šįkart ne. Į Butaną atskrido bičiuliai verslininkai iš Vilniaus, jie ir finansavo kelionę, o aš buvau vedlys. Butane nufotografavau apie pustrečio tūkstančio kadrų. Jei bendrakeleiviai parems, po poros savaičių pradėsiu rengti naują fotoalbumą. Bus ir senesnių kadrų, nes Butane buvau jau trečią kartą, archyve susikaupė 8 tūkst. negatyvų. Verslininkai išskrido, o aš džipu leidausi Indijon, tiksliau – į Vakarų Bengaliją, į Kalimpongo miestą, kuriame norėčiau užbaigti savo dienas. Tai nuostabi vieta, kur aplanko netikėtos mintys. Štai ir aš ketvirtą rytą atsikėlęs pradėjau popieriuje sekti pasakas Tibeto vaikams. Turiu gal penkiolika apmatų, bet iki rimtos knygos reikėtų dar ilgokai kur nors padirbėti. Gal Ladake, kur gyveno amžinatilsį Jurga Ivanauskaitė.

S. V.: Kada sužinojai apie jos mirtį?

P. N.: Tą pačią dieną, Katmandu mieste. Yra būdų ir be elektroninio pašto. Po pietų nuvažiavau į jos mėgstamiausią Katmandu dalį, Bodnatą, ir uždegiau žvakelę. Buvo liūdna...

S. V.: Apie ką seki savo pasakas?

P. N.: Apie vienuolių kovą su piktomis jėgomis: drakonais, ligomis ir pan. Bet turiu gerai išstudijuoti Rytų motyvus, nuvažiuoti kokiam pusmečiui Indijon, įsikurti kur nors vienuolyne ar nuošaliam kaimelyje, stebėti vaikų pasaulį.

S. V.: Iš kur tas noras eiti pas vaikus?

P. N.: Mano geriausi draugai – vaikai, senukai ir debesys.

S. V.: Lietuvoje debesys priklauso Algimantui Kunčiui.

P. N.: Debesis labai sunku fotografuoti. Aš apie debesis daugiau rašau. Gerų debesų fotografijų turiu nedaug. Debesys yra beglobiai, benamiai, juose gyvena nematomos būtybės, kaip mūsų sielos. Lietuvoj debesys yra arti žemės. Vengrijoje – aukštai. Rytuose – vėl kitaip. A. Kunčiui būtų įdomu padirbėti Kalimponge. Plaukia iš Indijos vandenyno debesys, atsitrenkia į trečiąją pasaulio viršukalnę Kančendžungą ir ritasi atgal: grūdasi, lipa vienas ant kito, „pjaunasi“. Labai dėkinga vieta fotografuoti debesis.

S. V.: O kaip jautiesi čia, Lietuvoje? Atrodo, be tavęs nepajuda iš vietos ir Rytų muziejaus sumanymas.

P. N.: Anksčiau Vilniaus gatvėje sveikindavausi vos ne su kas dešimtu sutiktuoju. Dabar atrodo, kad ne po tėvų žemę vaikštau. Pernai su vicemeru Vitu Karčiausku sutarėme, kad naujojo muziejaus adresas bus Malūnų gatvė Nr. 8. Tačiau statybos inspekcija sustabdė pastato rekonstrukcijos darbus. Tikiuosi, kad naujasis Vilniaus meras Juozas Imbrasas supranta muziejaus svarbą ir neatsisakys ankstesnių sprendimų. Kodėl Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga negalėtume pasisukti ir į Rytus, pasikviesti į muziejaus atidarymą Dalai Lamą?

S. V.: Kokia bus tavo keturioliktoji ekspedicija į Rytus?

P. N.: Gruodžio mėnesį Naujajame Delyje atidarau savo parodą, perkeltą iš Bankoko. Peržiemojęs Indijoje ir Nepale, trauksiu į Pakistaną ir Afganistaną. Pavojingos vietos vilioja.