Ką tu darysi?

Germaine Greer

Neseniai BBC radijo 4-osios programos laida „Knygų klubas“ kalbino garsiąją feministę Germaine Greer apie jos knygą „Moteriškosios lyties eunuchas“ („The Female Eunuch“). Tas pokalbis vyko be jokios progos – knyga pirmą kartą išleista 1970 m., tad jos trisdešimties metų jubiliejus jau buvo prieš septynerius metus. Kalbėta apie knygos rašymą, jos poveikį ir svarbiausia – kaip nuo tada pasikeitė moterų padėtis Vakarų pasaulyje (Greer rašė knygą savam kontekstui, t.y. Australijos, kur gimė, ir Didžiosios Britanijos, kur dirbo).

Germaine Greer girdėjau nebe pirmą kartą – pernai ji buvo atvykusi į Vilnių, į Šiuolaikinio meno centrą, pakalbėti apie Australijos aborigenų meną. Tema (kitaip nei feminizmas) nebuvo man savaime įdomi, bet ji pasakojo taip smagiai ir sąmojingai pašiepdama vakariečių nesugebėjimą suprasti aborigenų kultūrą, kad nori nenori paskaita įsirėžė į atmintį. Dabar klausydamasi Greer per radiją ir gyvendama šalyje, kurioje knyga „Moteriškosios lyties eunuchas“ buvo parašyta, dar kartą stebėjausi jos sugebėjimu įtraukti auditoriją į pokalbį ir priversti mąstyti. Supratau, kad pats metas ir man perskaityti šį etapinį feminizmo tekstą, kuris, kiek man žinoma, dar nėra išverstas į lietuvių kalbą.

Naujojo knygos leidimo pratarmę Greer pradėjo taip: „Prieš dvidešimt metų rašiau „Moteriškosios lyties eunucho“ įžangoje, jog, mano manymu, knyga turėtų greitai pasenti ir išnykti. Tikėjausi, kad Žemėje išaugs nauja moterų rūšis ir joms mano atlikta seksualinės priespaudos išsivysčiusiame dvidešimto amžiaus antrosios pusės pasaulyje analizė bus visiškai neaktuali.“ Bet, kaip galima nujausti skaitant šiuos du sakinius, knyga tebėra aktuali, o klausantis pokalbio per BBC, taip pat girdint publikos klausimus, susidarė įspūdis, kad nors Vakaruose knyga puikiai žinoma, joje išsakyta moterų padėties kritika galėtų būti sėkmingai, gal tik su viena kita korekcija, perkelta į šias dienas.

Greer prisipažino, kad iš pradžių dėstė savo mintis akademiškai, kaip jai buvo labiau įprasta, bet po kiek laiko ji suprato, jog moterys neturi laiko – jos vis bėga, skuba, per pietų pertrauką sumoka sąskaitas ir apsiperka vakarienei, paskui ruoša namie, vaikai ir t.t. Tad ji išdėstė visą medžiagą trumpuose, kaip ji sako, „tualetinio ilgio“, skyreliuose ir rašė gyvai, kritiškai, su pašaipa – taip, kaip ji kalba. Todėl knyga buvo iš karto perskaityta (t.y. tapo bestseleriu) ir moterims atvėrė akis. Pasak Australijos politikos apžvalgininkės Christine Wallace, pirmąjį „Moteriškosios lyties eunucho“ leidimą viena moteris laikė suvyniojusi į rudą popierių, nes vyras neleido jos skaityti, prie pietų stalo kildavo ginčai ir muštynės, knygos skrisdavo per kambarius į nieko neįtariančių vyrų krūtines. Tokia buvo knygų jėga.

Amerikietė rašytoja Elizabeth Wurtzel prisimena, kad skaitant knygą kilo stipri ateities viltis – laimės kaip „tikro kūniško sotumo jausmas pasaulyje, kuriam priklausai“. Visiems rėžė ausį (ar akį) atviras knygos seksualumas ar, tiksliau, – atviras kalbėjimas apie lyties ir sekso dalykus, jų įvardijimai žodžiais, kurių 7-ajame dešimtmetyje dar niekas nedrįsdavo viešai ištarti. O knygos trisdešimtmečio proga žurnalistė Mary Merkenich prisipažino: „Kai skaičiau knygą, man buvo apie aštuoniolika, ir prisimenu pyktį, kai atsivėrė mano akys. Negalėjau žiūrėti televizijos nejausdama ir neišreikšdama, tėvo ir brolio nusivylimui, pasipiktinimo dėl paniekos moterims, kurią dabar mačiau visur.“

Pyktis buvo pagrindinė reakcija ir man skaitant šią knygą jau po trisdešimt septynerių metų. Bet ne dėl to, kad būtų atsivėrusios akys – tai, kas ten rašoma, man jau žinoma nuo studijų laikų, o kai kas dar ir anksčiau, tiesiog iš patirties. Pikta buvo dėl to, kad beveik viskas tebegalioja. Taip, galbūt yra daug moterų, užimančių galios pozicijas, išgarsėjusių kūrėjų, mokslininkių ar žurnalisčių, kas tikrai buvo reta 1970-aisiais. Bet Lietuvos moksleivės labiausiai svajoja tapti manekenėmis, Vakaruose tebėra gausi tik apie vaikus ir pečių šokinėjančių, užguitų, atbukusių ir nemokamai dirbančių namų šeimininkių armija, o Rytuose (t.y. Rytų Europoje) vis dar galima viešai pardavinėti moters kūną ir laidyti žeminančius sąmojus – ko verta vien reklamos industrija? Moterims vis dar sunkiau gauti pačias atsakingiausias pareigas nei vyrams – prisiminkime, kaip Rimvydas Valatka „nuramino“ televizijos žiūrovus, kad Kazimiera Prunskienė netaps prezidente: „Lietuvos rinkėjai dar nepasiruošę balsuoti už moterį“ (cituoju iš atminties). O Vakaruose viena mano draugė neseniai ištarė, regis, visai nekaltą frazę (ji pati – išsilavinusi ir darbe užima atsakingas pareigas): „Mes esame privilegijuotos, kad galime ir auginti vaikus, ir dirbti.“ Palauk, palauk, galėtų jai atkirsti Germaine Greer, na kaipgi tokia ištarmė atrodytų, jei taikytum ją vyrams? Ji būtų visiškai beprasmė! Nes savaime aišku, kad vyrai, turėdami vaikų, gali sau dirbti kaip dirbę. Ir dar – čia jau pačios Germaine Greer teiginys iš jos naujesnės knygos „Visapusiška moteris“ („The Whole Woman“): „Kai buvo parašytas „Moteriškosios lyties eunuchas“, mūsų dukros nesipjaustė ir nebadmiriavo. Kur pažvelgsi, bežadės moterys kenčia begalinius sunkumus, sielvartą ir skausmą pasaulio sistemoje, kuri kiekvienai saujelei laimingųjų pagamina milijardus nelaimėlių. Laikas vėl supykti.“

Ant ko prieš trisdešimt metų pyko Germaine Greer ir kitos moterys? Knyga iš esmės teigia, kad tradicinė vartotojiška šeima seksualiai represuoja moteris ir kad tai atima iš jų gyvybines jėgas bei paverčia „eunuchais“. Greer pradeda analizuoti eunucho būklę nuo kūno – atskiruose skyriuose ji kalba apie lytį, kaulus, linkius, plaukus, seksą ir „nedorėlę gimdą“. Kurią moters kūno vietą bepaimsi, viskas apaugę stereotipais, viduramžiškais prasimanymais ir draudimais. Kiek žmonių (ypač vyrų) vis dar tiki, kad moteriškoji lytis reiškia prastesnes smegenis? Kiek moterų svajoja padidinti krūtis implantais, skutasi kiekvieną ne vietoje išdygusį plauką ir gėdijasi menstruacijų? Dar visai neseniai viena mano pažįstama kaip savaime suprantamą tiesą pasakė, kad moterys yra iš esmės nešvarios. Todėl Greer ir rašė – piktai pliekdama moteris, patikėjusias tokiomis nesąmonėmis, kurias kažkada sugalvojo ir įskiepijo visuomenė. Mergaitė augdama labai anksti sužino, kad reikia bjaurėtis savo kūnu, ypač tuo, kas yra „apačioje“, ir paskui net nebeprisimena, kad kažkada buvo kitaip, kad visas kūnas buvo jos savastis, nei gražus, nei bjaurus, tiesiog jos. Reikėjo agresyvaus ir įžūliai atviro teksto, kuris išmuštų taip kruopščiai įdiegtą savęs suvokimą.

Matyt, šokiruoti vaizdingos kalbos ir „seksualių“ žodžių, kurie anksčiau nebuvo tariami, daugelis vertina „Moteriškosios lyties eunuchą“ kaip laisvą seksą propaguojančią knygą ir teiginį paremia tuo, kad Greer esą liepusi paragauti savo menstruacijų kraujo. Bet iš tikrųjų Greer tekritikuoja moterų seksualinę anemiją, jų pasyvumo idealą, nuolatinį vyro laukimą („moteriai reikia vyro kaip žuviai dviračio“, – sakė Greer per BBC), nesugebėjimą atsiduoti geismui bei patirti malonumą ir savo kūno baimę. Kraštutinė bjaurasties išraiška tipiškai moteriai – jos menstruacijų kraujas (ir gimdymas tuomet yra labai nešvarus reikalas), kuris esąs kažkoks kitoks, šlykštus. Todėl Greer ir rašo: „Jei manai esanti emancipuota, pasvarstyk, ar paragautum savo menstruacijų kraujo – jei ta mintis tave vimdo, tau dar toli eiti, mergužėle.“ Taigi ji neliepia ragauti kraujo, tik siūlo pamėginti tai įsivaizduoti – ir tik tam, kad suprastum, jog nėra bjaurių kūno skysčių (kaip, regis, mėgino įrodyti ir menininkas Andresas Serrano, sukūręs „Myžalų Kristų“ ir kūno skysčių ciklą). Bjaurastis – tik į mūsų galvas įkalta iliuzija, kad būtų patogiau mus valdyti.

Būtų galima daug kalbėti apie kūną, bet dar svarbiau pakalbėti apie sielą. „Tame paslaptingame matmenyje, kur kūnas sutinka sielą, gimsta stereotipas“, – rašo Germaine Greer. Ir tas stereotipas, nors ir kisdamas, vis dar egzistuoja. „Stereotipas yra Amžinasis Moteriškumas“, – pažįstama, ar ne? Kiek kartų per dieną jis linksniuojamas, tarkim, per Lietuvos televiziją? „Ji yra Seksualinis Objektas, kurio siekia visi vyrai ir visos moterys. Ji bendrosios lyties, nes ji pati neturi jokios lyties. Jos vertę patvirtina tik jos paklausa. Visa, ką ji turi daryti, tai egzistuoti. Jai nieko nereikia siekti, nes ji yra atpildas už pasiekta.“ Citatą galima tęsti be galo. Kalbėdama per BBC dabar, Greer dar pridūrė, kad pasikeitė tik stereotipo kūnas – plonytė kaip šakalys mergina, užsivarvolinusi didžiules krūtis, – bet stereotipas vis dar valdo mus.

Stereotipas veikia visas sritis – ir meilę, ir šeimą, ir neapykantą, ir darbą. Meilėje išvėsusi, nuolat laukianti dėmesio ir besirūpinanti tik savo išvaizda būtybė negali nieko duoti. Šeimoje šita bukagalvė kaip mat pajungiama tarnystei be atlygio, todėl ji neapkenčia visų, o ypač savo vyro, į darbą neina, net kai yra tokia galimybė, nes kaip juk gera nedaryti nieko ir reikalauti dėmesio! Gali susidaryti įspūdis (ir daugelis tuo įsitikinę), kad moteriai tai įgimta, tokia jos tuščia natūra, tad ji ir turi likti prie vaikų ir prie puodų. Tačiau visuomenė daug nuveikė, kad tai taptų moters savastimi. Skaitau savo dukrai pasakas – ir visos (tos, kur mergaitėms skirtos) yra apie gražuoles, kurių pagrindinis ir vienintelis tikslas gyvenime – ištekėti už gražaus-turtingo-galingo (ką jos sėkmingai ir padaro pabaigoje). Visos pasakos vienareikšmiškai leidžia suprasti, kad jei būtų negraži, nei Pelenė, nei Snieguolė, nei Miegančioji Gražuolė nesulauktų išsigelbėjimo – taip ir liktų dulkėti pelenuose ar gulėti savo stikliniuose karstuose. Taigi jau pasakos duoda gyvenimo receptą – nepriklausomai nuo to, kuriame pasaulio krašte gyveni.

Vis dėlto skirtumų yra. Vakaruose mane stebina būtent stiprus namų šeimininkės stereotipas. Čia ir dabar yra savaime suprantama ir priimtina, kad vaikų sulaukusi moteris meta darbus ir atsiduoda vien jų auginimui, kol jiems sukaks dvylika metų. Neseniai internete vyko bričių diskusija tema „Ar išgalime dirbti turėdamos vaikų?“ Esmė ta, kad norėdama dirbti moteris turi visą savo uždarbį (jei jis vidutinis) atiduoti už vaikų priežiūrą, o prižiūrėti juos reikia labiau nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, nes pagal įstatymą iki dvylikos metų vaikas niekada negali likti be suaugusių. Taigi jei Lietuvoje moteris gali nuvedusi vaiką į valstybės išlaikomą darželį įgyvendinti savo sumanymus darbe, o iš mokyklos vaikai pareina patys ir manosi sau namuose, tai Britanijoje tai neįmanoma. Ką nors nuveikti norinčios moterys verčiasi per galvas dirbdamos namuose, bet daugelis tiesiog nebedaro nieko. Minėtoje interneto diskusijoje vyravo nuomonė, kad būtų gaila neatiduoti savęs visos vaikams, kai eidama į darbą iš tikrųjų nieko neuždirbi. Ne tik Germaine Greer, bet ir kitos mokslininkės kritikuoja šią situaciją, bet vargu ar galima tikėtis, kad Britanija paseks Lietuvos pavyzdžiu. Taigi problemos čia visada bus kiek kitokios. Ir nors Britanijoje, kitaip nei Lietuvoje, neįmanoma įsivaizduoti, kad viešai būtų transliuojamas koks nors nešvankus juokelis apie moteris, Germaine Greer teigia: „Lygybės retorika naudojama politinio korektiškumo vardan, siekiant nuslėpti sunkią moterų dalią.“

Vis dėlto už perekšlišką sėdėjimą namie ir paklusnumą stereotipui Greer bara ne vyrus, ne visuomenę, bet pačias moteris – tikrai išvadina jas visokiausiais žodžiais. Už tai ji kritikuojama – esą nors ji supranta, kad moterims įskiepijo stereotipą tam tikros jėgos, ji kaltina jas pačias, o tai esą negerai. Bet man beskaitant knygą, ši strategija pasirodė teisinga – jei kritikuosi kitus, tuomet nereiks keistis (o kitų juk negali pakeisti), beliks tik dejuoti, laukiant (ir vėl), kol kas nors (geriausia – dailus pasakų princas) mus išlaisvins. Bet kai randi savo nusivylimo, nepasitenkinimo gyvenimu, depresijos ir apskritai nelaimingumo priežastis savyje, privalai kažką daryti.

Greer siūlo ne evoliuciją, bet Revoliuciją. Ji liepia palikti šeimos ir vaikų jungą. Ji skelbia karą grožio industrijai, aktyvų seksą ir kovos džiaugsmą (tai parašė kursyvu pati Greer). „Revoliucija – prispaustųjų šventė. (...) Džiaugsmas reiškia ne maištingą džiūgavimą, bet tikslingą energijos panaudojimą, įgyvendinant pačių pasirinktą tikslą. Tai reiškia išdidumą ir pasitikėjimą savimi.“ Tai tavo teisė, sako Greer, ir iš tų teisių pacituosiu vieną, kuri man labiausiai patinka: „Turėti ko trokšti, ką padaryti, ko pasiekti ir pagaliau kažką tikro duoti.“ Ji neigia reformų kelią, taip pat ir maištą. Ji iš pradžių supykdo, o paskui liepia „daryti“ ir baigia knygą klausimu: „Ką tu darysi?“