Nešvankus „Tigrinių lelijų“ žavesys

„The Tiger Lillies“

Hansas Christianas Andersenas – siurrealistinėje popoperoje

Vilniaus tarptautinio teatro festivalis „Sirenos“ šiemet kaip niekada turtingas. Bent trys iš penkių užsienio programoje dalyvausiančių trupių atskirai paimtos galėtų tapti kiekvieno rimtesnio Europos teatrinio renginio kulminacija: „7 meno dienose“ jau pristatytas ekscentrikas belgas Janas Fabre, stebuklingą teatrą kuriantis italas Romeo Castellucci ir pankiškas britų kabaretas „The Tiger Lillies“. Pastarieji festivalyje pristatys patį muzikaliausią spektaklį – Hanso Christiano Anderseno pasakos „Mergaitė su degtukais“ inscenizaciją, sukurtą rašytojo 200 metų jubiliejaus minėjimo proga.

Viena liūdniausių vaikystės istorijų čia pasakojama poetiškai, muzikaliai ir netgi juokingai. Joje galima rasti pačių įvairiausių muzikinių stilių ir vaidybos manierų.

World music, džiazo, šiurpaus falceto ir subtilaus juodut juodutėlio sardoniško sąmojo mišinys šokiruoja kur kas mažiau nei kiti „Tigrinių lelijų“ pastatymai, dažniausiai užsitarnaujantys „nešvankių“, „šiurpių“ ar „šventvagiškų“ titulus.

Kritikai šį spektaklį vadina hipnotizuojančia siurrealistine popopera, kurioje mergaitė su degtukais tampa tragiška balerina. Šios interpretacijos ašis – grupės lyderio Martyno Jacques’o sukurtos dvylika dainų, pasąmonės srauto srove pasakojančios niūrią istoriją apie mažą mergytę, kuri gelbėdamasi nuo žiemos speigo yra priversta sudeginti savo parduodamas prekes. Tai negelbsti – mergaitė vis tiek mirtinai sušąla. Švelnios, poetiškos eilutės keistai susilieja su niekuo nesulyginamu plonyčiu vokalisto balsu, senamadišku akordeonu, muzikiniu pjūklu bei styginių trio.

Tamsiosios gyvenimo pusės specialistai

Apie vokalistą Martyną Jacques’ą kalbama įvairiai: neva jis nesveikas, iškrypęs, satanistas, dulkina avis, piktžodžiauja, yra tikras „daigas“. Ir čia dar tik teigiami atsiliepimai. Šalia to jis – artistas, žaismingas žmogus, pagrindinis vokalistas, akordeonistas, ansamblio kūrybinis variklis ir dainų autorius, turintis begales gerbėjų, kartais net labai įžymių. Jam smagu, kai pulkelis įtūžusių krikščionių putodami išlekia iš „Lelijų“ koncertų, uždainavus „aš kalu vinis į Jėzaus delnus“.

Jo grupė „The Tiger Lillies“ yra kultinis anglų kabareto trio, išleidęs 18 albumų, svaigiu dekadentišku vodevilio stiliumi kandžiai ir šmaikščiai pasakojančių apie puvėsius, neviltį, prostituciją, smurtą, seksą, naminius gyvulius ir mirtį.

Užkulisiuose iš prigimties provokuoti linkęs Jacques’as mandagus, išsilavinęs ir žavus. Tarsi maitvanagį prie maitos jį traukia žmogiškos būties tamsumas ir atgrasumas.

„Man regis, pats gyvenimas gana tamsus. Kaip mes jaučiame, nykstame, senstame. Apskritai mūsų būtyje be galo daug skausmo ir tamsos. Retsykiais sutinku iš pažiūros labai laimingų žmonių ir žiūriu į juos gana skeptiškai. Esu susiginčijęs su laimingais žmonėmis, nes pasakiau, kad jie – apsimetėliai.“

Kiaulės galva ant altoriaus ir žirafa danguje

„The Tiger Lillies“, šiuo metu nuolat keliaujantys po pasaulį, per aštuoniolika gyvavimo metų sukaupė didelę kūrybinių veikalų kolekciją. Labiausiai išgarsėjo jų gotiškas miuziklas „Sukrėstagalvis Peteris“, o naujausi darbai – „Mergaitė su degtukais“, projektas „Maro dainos“ ir „Weberio moterys“ (opera apie begalinę Mozarto aistrą moteriai ir jos dukroms) – sulaukė puikių atsiliepimų.

Jacques’as, kadaise studijavęs filosofiją, buvo išmestas iš Velso universiteto už prekybą narkotikais, moteriškų drabužių dėvėjimą, neišlaikytus egzaminus. Be to, norėdamas paerzinti teologijos studentus, jis bažnyčioje ant altoriaus uždėjo nupjautą kiaulės galvą. Dabar įgimtą polinkį provokuoti jis nukreipia į kūrybą.

„Mano darbas daugeliu atžvilgių prieštarauja nusistovėjusioms srovėms, dieninėms televizijos laidoms, bukai ir blankiai šiuolaikinei masinei kultūrai, kuri niekaip nereaguoja į esminius klausimus. Vien gražūs sveiki jauni žmonės, išsišiepę pardavinėjantys visokius produktus. Visa tai netikra.

Mėginu į tai pažvelgti su humoru ir protu, su ironija ir liūdesiu – tiesiog apsidairyti aplink ir įdomiai papasakoti, ką matau. Nenoriu apsiriboti dainomis apie tai, kokia graži va ta mergelė, kokie dailūs papukai ar akytės...“

Drąsiai galima sakyti, kad išleidusi begalę net ir Lietuvos „neformatinės“ muzikos stotyse transliuojamų hitų („Maggots“, „Abort the Child“, „Beat Me“, „Piss on Your Grave“ ir „Rapist“), „tigrinių lelijų“ grupė tapo tikromis alternatyvios muzikos žvaigždėmis. Jų koncertuose pastaruoju metu skamba bent dvi naujos dainos – „Heroin“, parašyta iš narkotiko perspektyvos apie tai, kaip malonu griauti žmonių gyvenimus, ir „Woyceck“ – įkvėptą Herzogo filmo „Voicekas“, kuriame kareivis nužudo neištikimą žmoną ir nusižudo pats.

„Tai linksma dainelė. Suprantat, aš nerašau vien apie tamsą ir liūdesį, aš maišau. Jei sukuri skirtingas nuotaikas, visuma išeina smagi. Baisiausia, ką galima daryti ant scenos, – kelti žmonėms nuobodulį.“

Spalvingi, įžūlūs, užvedančio, kerinčio, apokaliptiško, čigoniškai pankiško skambesio „The Tiger Lillies“ visuomet stengiasi būti nenuobodūs. Ir jiems pavyksta. Kartą Martyno paklausė, apie ką yra dainos iš albumo „Farmyard Filth“ pavadinimas „Vagina (in the Sky)“.

„Apie žirafą, – atsakė Jacques’as. – Matote, ne viskas vien niūru ir juoda.“