Britai išleido Bacevičių

Britų įrašų kompanija „Toccata Classics“ pagal Muzikos informacijos ir leidybos centro licenciją išleido Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) simfoninės muzikos kompaktinę plokštelę, kurioje įrašyti tarpukario Lietuvoje skambėję Koncertas fortepijonui ir simfoniniam orkestrui Nr. 1 (1929), Elektrinė poema (1932), karo metų kūrinys Simfonija Nr. 2 (1940) bei vėlyvieji opusai – Simfonija Nr. 6 (1960) ir „Grafika“ (1964). Bacevičiaus kūrybą atlieka Vytauto Lukočiaus ir Martyno Staškaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Tinklalapyje http://www.allmusic.com pasirodžiusioje Dave’o Lewiso recenzijoje plokštelė įvertinta aukščiausiais balais. Recenzentas rašo: „Kai tik imate manyti, kad XX amžiaus pradžios avangardo ištekliai jau visiškai išsemti, kas nors būtinai ištraukia užmirštą muzikos puslapį ir iššauna dar vieną istorinę salvę.“ Apžvelgęs kompaktinės plokštelės turinį, recenzentas teigia: „Šią muziką gana sudėtinga apibūdinti trumpai ir tiksliai; neįsigilinus ji gali suskambėti tartum Varčse’as ar Mosolovas, tačiau jai būdingas labiau Honeggero tipo orkestruotės skaidrumas. Vis dėlto Bacevičiaus muzikos stilius yra itin savitas ir vis dėlto skamba kitaip, nors ir perėmė kai kuriuos modelius, būdingus visiems šiems kompozitoriams (kaip antai skriabiniškąjį). Bacevičius sakė: „Muzika orkestrui pakerės tuos klausytojus, kuriems patinka turininga šiuolaikinė muzika, ne prisitaikėliška, ne pernelyg šalta ir taisyklinga.“ Kaip gaila, kad Frankas Zappa nesulaukė galimybės išgirsti šį kompozitorių.“

„Toccata Classics“ leidybos strategija – pristatyti publikai mažai žinomą, nepelnytai užmirštą repertuarą, tuo ši įrašų kompanija išsiskiria iš daugybės kitų muzikos leidėjų. Pasak kompanijos įkūrėjo Martino Andersono, Šiaurės ir Baltijos šalių kompozitoriai pristatomi visiškai neadekvačiai, kaip ir senieji italų renesanso meistrai bei sekėjai, ar ne operiniai italų kompozitoriai.

MILC inf.