Elegantiško subtilumo jėga

Styginių kvartetas „Aviv“ iš Izraelio

Lietuvoje gausėjant ir įsitvirtinant įvairiausiems muzikos festivaliams, spaudoje nuolat mirga anonsai, kuriuose žadamos sensacijos ir netradiciniai renginiai. Verbalizacija pablizginti reklaminiai jaukai siekia įtikinti potencialų klausytoją, kad eilinis neblogų muzikantų (nesvarbu, savų ar iš užsienio – nors pastarieji, gal ir nevalingai, vis dar „mūsyse“ laikomi gerokai pranašesniais už savuosius. Ar vis dar dėl magiško svetimos šalies vardo?..) koncertas bus pats įsimintiniausias, tiesiog pritrenkiantis stebuklas. Tačiau reklama, t.y. priemonė, kuria siekiama patraukti vartotoją, kažin ar atlieka savo funkciją, jeigu ją perskaitęs daugelį nuvalkiotų teiginių tiesiog atidedi į šalį. Ir lankytinus koncertus renkiesi ne pagal frazes „vienas ryškiausių“ ar „vienas geriausių“, kurios jau nieko nebereiškia. Deja, tokių frazių „dėka“ ir išties išskirtinis menininkas, ir galbūt tik dėl vadybininkų talento ar rengėjų siekio matyti pilnutėlę erdvę gimęs naujasis „mitas“ atsistoja greta vienas kito. Ir tokiu būdu nesibaigiančioje festivalių ir renginių reklamų virtinėje pasimeta tikri dalykai. Sunku susivokti, kas iš tiesų yra žvaigždė (populiariojoje kultūroje, bent jau Lietuvoje, „žvaigžde“ tituluojami beveik visi, nors kartą sušmėžavę televizijos ekrane, tad ir žodžio prasmė jau visiškai nunykusi), ar iš tiesų svarbiausia laimėtų konkursų skaičius, galybė stažuočių. Skaitant pranešimus spaudai atrodo, kad pasaulis tviska vien „kultiniais“ ir „legendiniais“ genijais, kurie savo nesibaigiančiais vizitais nuolat pagerbia mūsų kuklią šalį. Tačiau kai kurioje nors erdvėje klausai „virtuozu“ ar „genijumi“ renginio lankstinuke tituluoto muziko, jokie nuopelnai tuo metu nebeturi reikšmės. Svarbu, ką jis kuria čia ir dabar, kiek jo kūryboje yra tikrumo ir nuoširdumo (scena gerai atskleidžia apsimetinėjimą ir atidirbinėjimą!), kiek yra talento įtikinti vidine jėga ir sukrėsti interpretacijos gilumu.

Todėl išties džiugu, kai koncerto reklama atitinka tikrovę. Vienas iš tokių buvo liepos 17 d. Kristupo vasaros festivalio koncertas, padovanojęs klausytojams įsimintiną vakarą – Šv. Kotrynos bažnyčioje griežė jaunas, tačiau itin aukšto lygio styginių kvartetas „Aviv“ iš Izraelio (Sergey Ostrovsky, I smuikas, Evgenia Epshtein, II smuikas, Shuli Waterman, altas, ir Rachel Mercer, violončelė). Būtų galima čia prirašyti daugybę spaudos ženklų, vardijant jaunų menininkų laimėjimus ir pirmąsias premijas reikšminguose tarptautiniuose konkursuose, koncertus Niujorko „Carnegie Hall“, Londono „Wigmore Hall“ ir „Royal Festival Hall“, Paryžiaus „Louvre Auditorium“ ir kitose salėse, tačiau vien tie faktai nenulemtų vertinimo, kuris gimė pirmąsyk išgirdus šį kolektyvą Lietuvoje.

Per dešimt gyvavimo metų ansamblis yra parengęs didžiulį repertuarą – daugiau negu 80 stambios formos kūrinių (visi J. Brahmso kvartetai, kvintetai ir sekstetai, visi L. Beethoveno kvartetai, didžioji dalis J. Haydno ir W.A. Mozarto kvartetų, F. Schuberto, R. Schumanno ir kt. kūriniai). Kvarteto meninę brandą rodo ir tai, kad jis griežia „nepopsinę“ klasiką, kaip antai D. Šostakovičių, kurio muzika pasižymi sudėtingu emociniu ir psichologiniu krūviu. Koncertui Vilniuje kvartetas pasirinko du D. Šostakovičiaus kvartetus – G-dur Nr. 6, op. 101, ir Fis-dur Nr. 14, op. 142, – bei F. Mendelssohno kvartetą f-moll Nr. 6, op. 80. (Beje, ansamblis yra parengęs visus 15 D. Šostakovičiaus kvartetų; iš Vilniaus jis vyksta į Verbierio festivalį Šveicarijoje, kur juos visus grieš septynių koncertų cikle).

„Aviv“ kvartetas sužavėjo tiesiog tobula darna, susiklausymu, minties vienove. Apie techniką net nereikia kalbėti – visi keturi muzikavo virtuoziškai, labai lengvai, tarytum vos liesdamiesi prie stygų. Išgyvenamą kūrinio gimimą jie, bendraminčiai, visi kūrė kartu ir kiekvienas atskirai, atskleisdami ir kolektyvinį, ir individualų muzikalumą (šiuo atžvilgiu ypač norėtųsi išskirti violončelininkę R. Mercer, kurios muzikalumo įtaiga nejučia vis prikaustydavo dėmesį prie sodraus ir gilaus violončelės skambesio. Nuostabiai jautriai išdainuotas violončelės solo D. Šostakovičiaus kvarteto Nr. 14 lėtojoje dalyje). Pasigėrėjimo vertas vienas kito girdėjimas ir atidumas, kai jautriai perduodamos frazės, savitais tembrais ir spalvomis įprasminama kiekviena polifoninė audinio kreivė. Nė vienos tuščios, neįprasmintos natos… Griežimo lengvumas ir virtuoziškumas šio ansamblio interpretuojamai muzikai nekiša kojos – negirdėjome nė vienos paviršutiniškos minties. O ir F. Mendelssohno kvartetas op. 80, dedikuotas mylimos sesers Fanny atminimui ir parašytas paskutiniais kompozitoriaus gyvenimo metais, nuskambėjo su didžiule vidine jėga, emocionalumu ir ypatingu dramatizmu. Muzikantai frazavo visi kaip vienas, ypač sinchroniški įstojimai ir pabaigos. Akivaizdu, kad tai labai sąžiningi ir sau reiklūs menininkai, gerbiantys partitūrą ir kiekvieną joje užrašytą garsą.

Išoriškai atrodantys labai santūrūs, nekūrę jokio šou ir nemėginę pakerėti publikos išoriniais efektais ar griežimo maniera, kvarteto nariai iš tiesų tryško vidine jėga, būdami vienos minties ir puikiai jausdami vienas kitą. Buvo atskleisti subtiliausi niuansai, išgautas itin gražus ir atidus piano; viskas stebėtinai tikslu, tačiau kartu su didžiuliu energijos ir vidinio emocionalumo proveržiu. Netgi kritikų „dūsavimų“ nuolat sulaukianti, koncertams ne itin palanki Šv. Kotrynos bažnyčios akustinė erdvė nesutrukdė patirti didžiulį malonumą ir mėgautis visokeriopai aukštos kokybės interpretacija.

Nors susikaupusius muzikantus akivaizdžiai erzino kai kurių nuoširdžiai sužavėtų klausytojų plojimai tarp kūrinių dalių, jie muzikavimo vienybę ir vidinį polėkį išlaikė iki pat paskutinio strykų atodūsio. Bisui „Aviv“ kvartetas padovanojo labai subtiliai nuostabiu ir giliu piano suskambėjusį P. Čaikovskio „Andante cantabile“.

Po tokio koncerto lieka didžiulis estetinis pasitenkinimas ir noras šį kolektyvą išgirsti dar ne kartą.