Muzika

Kristupo klavyrai

Guodos Gedvilaitės ir Samo Haywoodo koncertai

Aldona Eleonora Radvilaitė

iliustracija
Guoda Gedvilaitė

Kristupo vasaros festivalio lankstinuke parašyti žodžiai įkvepia lankytis renginiuose: „Pasaulinės žvaigždės, ryškiausi Lietuvos atlikėjai, įdomios programos, premjeros, egzotika, įspūdingi šou ir maži kameriniai stebuklai – šiame festivalyje galima bus išgirsti VISKO, išskyrus tai, kas jau girdėta, įprasta, neoriginalu ir blanku. Nėra priežasčių dūsauti, jog darbo reikalai neleidžia Jums vykti į kelionę: pasaulio muzika pati suplaukia į Vilnių, žadėdama turtingą vasarą sostinėje.“ Tarp gausybės, atrodytų, tikrai įspūdingų renginių, fortepijono muzikos mėgėjams Šv. Kotrynos bažnyčioje skirti šeši vakarai, kurių pirmasis, pavadintas „Vien tik F. Chopinas“, įvyko liepos 3 dieną. Jame skambino Borisas Spasski iš Šveicarijos. Nuo antrojo pianistų koncertai vadinami „Kristupo klavyrais“. Šio ciklo atidaryme liepos 9 d. skambino Lietuvos klausytojams gerai žinoma atlikėja, kelių tarptautinių konkursų laureatė Guoda Gedvilaitė, dabar gyvenanti Vokietijoje. Baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. V. Vitaitę (1999 m.) ir Frankfurto prie Maino Aukštojoje muzikos mokykloje pas prof. L. Natochenny (2004 m.), G. Gedvilaitė pastarojoje dėsto fortepijoną, intensyviai koncertuoja kaip solistė ir įvairių kamerinių ansamblių dalyvė.

Anot „Kristupo klavyrų“ ciklą atidariusio festivalio fortepijono muzikos meno vadovo prof. Petro Geniušo, atlikėjai galėjo laisvai, savo nuožiūra pasirinkti programas, o panorėję – keisti numatytus kūrinius, „kad būtų geriau nei Europoje“. Taigi gausiai susirinkusiems klausytojams, kurių daugumą, regis, sudarė užsieniečiai, Guoda pateikė labai įvairią, skaidriai skambančią programą, kurios porą kūrinių – Franciso Poulenco „Meilės kelius“ ir Įstoro Piazzollos „Užmarštį“ – pati aranžavo. Pirmoje koncerto dalyje trapiai, šviesiai (jeigu nekreiptume dėmesio į savitą salės akustiką – naudojantis dešiniuoju pedalu, į vientisą garsą susilieja žemesnio registro greitai bėgančios natos) skambėjo pianistės žaismingai, su šypsena atliekami E. Griego „Atsiminimas apie Chopiną“, W.A. Mozarto Sonata F-dur K 332, F. Liszto šešios „Paguodos“ ir Valsas-ekspromtas. Panašiai, „vasariškai“, antroje koncerto dalyje nuskambėjo ir F. Schuberto Ekspromtas Nr. 2, op. 90, F. Chopino Preliudas, op. 45, Tarantela, op. 43, M. Ravelio „Alborada del gracioso“ iš ciklo „Atspindžiai“ bei du anksčiau minėti pianistės aranžuoti kūriniai. Publika šiltai priėmė dailios, besišypsančios, beveik ispanišku stiliumi pasipuošusios pianistės lanksčias, tarytum koketiškas traktuotes. Net šmėkštelėjo mintis, kad, panašiai kaip flamenko spektakliuose Ispanijoje, koncerto organizatoriai galėjo pasiūlyti klausytojams gaiviųjų gėrimų, taip sukurdami dar jaukesnę poilsio atmosferą.

Liepos 12 d. koncerte „Romantikų keliais“ turėjome retą galimybę susipažinti su nuostabiai talentingu pianistu, anglu Samu Haywoodu. Prof. P. Geniušas prieš koncertą šį pianistą pavadino „anglu Berlyne“ ir pabrėžė jo anglišką žavesį bei vokiečių mokykloje įgytus privalumus. Koncerto programėlėje surašyta trumpa šio jauno (25 m.) pianisto biografija. Pasak jos, S. Haywoodas sėkmingai pasirodė BBC Jaunojo metų muzikanto konkurse, buvo apdovanotas prestižine Karališkosios filharmonijos draugijos Juliuso Isserlio premija. Pianistas mokėsi Vienoje pas Paulą Badura-Skoda bei Karališkoje muzikos akademijoje Londone pas žymiojo Arturo Schnabelio studentę Marią Cursio. Jis atliko keliolika rečitalių skambindamas F. Chopino fortepijonu, kuris pagamintas žymiosios „Pleyel“ firmos. Taip pat muzikavo Londono „South Bank“ centre senaisiais ir moderniais instrumentais, yra gavęs premiją už senosios muzikos atlikimą. S. Haywoodas ne tik koncertuoja, bet ir kuria bei aranžuoja muziką, o jo parašyta opera vaikams buvo pastatyta Londone. Šiuo metu S. Haywoodas gyvena Berlyne.

iliustracija
Sam Haywood

Vakaro programoje vyravo F. Chopino kūriniai, juos pirmoje koncerto dalyje paįvairino J. Isserlio (1888–1968) Baladė es-moll Nr. 2 ir Johano Nepomuko Hummelio (1778–1837) „Variations ą la Monférine“, op. 54, aranžuotos S. Haywoodo, o antroje dalyje – Johno Fieldo (1782–1837) Noktiurnas c-moll Nr. 2. Jau nuo pirmų F. Chopino Fantazijos f-moll, op. 49, frazių pajutome pianisto nuoširdumą, susikaupimą, dėmesį tekstui, natūralų muzikavimą, gilinimąsi į turinį. Sunkoka buvo pradžioje įprasti prie nedėkingos pianistams salės akustikos. Panašiai nuskambėjo ir Baladė F-dur Nr. 2, op. 38, jos rami, lėta muzika imponavo paprastumu, lanksčiu frazavimu, o greituosiuose epizoduose, kuriuos pianistas kokybiškai išgrodavo, dar trukdė susiliejančių garsų „vualis“. Prieš pradėdamas ją skambinti, S. Haywoodas tarė keletą sakinių, juos išvertė prof. P. Geniušas. Kalbėdamas apie J. Isserlio, violončelininko, Baladę, atlikėjas papasakojo, kad yra pažįstamas su kompozitoriaus anūku, kurio namuose, dėžėje, ir rado šį kūrinį. Po autoriaus mirties 1968 m. niekas jo nebuvo skambinęs.

Nuo šios romantiškos, šviesiai ir aistringai atliekamos J. Isserlio Baladės S. Haywoodas tarytum staiga prisitaikė prie fortepijono „Petrof“ bei salės akustikos ypatybių, dar ryškiau atskleidė savo emocionalų talentą.

J.N. Hummelio kūrinį, sukurtą violončelei ir fortepijonui, irgi aranžavo S. Haywoodas. Jam teko kai ką pakeisti tekste, vienos variacijos net atsisakyti, nes būtų reikėję turėti trečią ranką. Taigi koncerto Vilniuje metu įvyko šio kūrinio premjera Lietuvoje.

Kaip žinia, J.N. Hummelio kūriniai fortepijonui pasižymi puošnia virtuoziška faktūra, tai ir šis kūrinys žėrėjo kokybiškomis, veržliomis, lanksčiomis garsų kaskadomis, kurias pianistas skambino su užsidegimu, įprasmindamas kiekvienos variacijos muzikos turinį.

Po pertraukos skambėjusią F. Chopino Barkarolę Fis-dur, op. 60, atlikėjas paskambino švelniai, ramiai, vyravo subtilūs, tylutėliai skambesiai. Po to atlikti J. Fieldo ir F. Chopino (Des-dur Nr. 2, op. 27) Noktiurnai žavėjo nuostabiai jautriai traktuojamomis frazėmis, kurių kiekviena tarytum buvo nuspalvinta tyliais ir dar tylesniais įvairių tembrų garsais. Čia išryškėjo ir pianisto kūrybingumas, ką jau kalbėti apie puikią profesinę mokyklą, įgimtą meninę intuiciją ir emocionalumą. F. Chopino Scherzo b-moll Nr. 2, op. 31, labiausia stebino ypatingas S. Haywoodo lyrikos pojūtis.

Koncerto kulminacija tapo paskutinis programos kūrinys – „Andante spianato“ ir „Grande Polonaise“ Es-dur, op 22. Atrodė, kad kuo toliau, tuo labiau įsiliepsnoja atlikėjo talentas, stebėtinas įkvėpimas! „Andante“ žavėjo ramybe ir grožiu, o polonezas – ypatingu kiekvieno epizodo įprasminimu, kur grakščią, šmaikščią muziką keitė tarytum degantys iškilmingumu ir džiaugsmu epizodai.

Bisui S. Haywoodas jautriai, labai gražiai paskambino savo nuotaikingą kompoziciją „Ruduo Varšuvoje“, prieš tai papasakojęs, kad šis kūrinys atspindi jo pojūčius, net kvapus rudenį krintant lapams Varšuvoje.

Manau ir tikiuosi, kad šią pavardę mes dar girdėsime ne tik kaip elitinio pasaulio pianisto, bet ir kaip talentingo kompozitoriaus, kurio kūrinius mielai įtrauks į savo repertuarą koncertuojantys atlikėjai.