„Grok Jurgeli!“

Jurgis Gaižauskas 2003 m.

Gaižauskas buvo linkęs muzikuoti ir laisvalaikiu imdavo į rankas mandoliną. O dešimtmetis, taip pat Jurgis, irgi miklino pirštus pasiskolinęs tėvo instrumentą. Netrukus pasičiupo ir palėpėje džiūvantį kaimynų smuiką. Mokėsi pats, kartodamas iš klausos pasigautus motyvus, improvizuodamas savus. Tėvas neprieštaravo, tyliai pasvajodamas apie sūnaus solisto ateitį.

Laureatu netapo, užtai kaimo kapelų dainiaus šlovę pelnė.

Jurgio Gaižausko gyvenimo ir kūrybos biografija ganėtinai marga, paženklinta Antrojo pasaulinio įvykių, kaip ir daugumos mūsų menininkų.

Gimė Jurgis Giedraičių miestelio pašonėje Karužalaukio kaime medicinos felčerio ir medicinos seselės šeimoje. Šįmet žymusis veteranas švęs savąjį 85-metį.

Aplinkybių verčiami tėvai dažnai kėlėsi iš miesto į miestą, todėl savamokslis smuikininkėlis stabilesnį pradžiamokslį įsigijo tik ūgtelėjęs, Šiaulių muzikos mokykloje pas Povilą Matiuką. Iš Šiaulių – į Kauno konservatoriją, tada dar senąją, jaukiąją mūsų muzikos gūžtą Maironio gatvėje. Joje žinių sėmėsi ne vienas žymiųjų ateities muzikų, šiandien senolių. Nedaug jų beliko.

Čia Jurgis smuiko specialybės mokėsi pas Kazį Matiuką, Vladą Motiekaitį, o kompozicijos – pas Vladą Jakūbėną. Mokslus teko nutraukti vokiečių okupantams (1941–1944 m.) užvėrus visų aukštųjų mokyklų ir teatrų duris.

Jurgis pakėlė sparnus ir nuvyko į Vieną, įsikūrė Radijo orkestre, vėliau simfoniniame. Jame grojo ir smuikininkas Izidorius Vosyliūnas, taip pat karo įvykių pakeleivis, tarpukario kamerinės muzikos Lietuvoje pradininkas.

Teko Jurgiui ir įvairiuose Vokietijos miestuose pabuvoti. Ten rado ir savo būsimąją – lietuvaitę Zofiją, taip pat audros nublokštą į užsienį. Sovietams įžengus Vokietijon, abu buvo grąžinti į Lietuvą ir liko tėvynėje, sėkmingai išvengę Sibiro.

Nuo 1945-ųjų Jurgis tęsė smuiko studijas pas Kazį Matiuką, Jakovą Targonskį ir baigė jas 1950 m., o kompoziciją – 1953 m. pas Antaną Račiūną, užleidusį Jurgiui savo pedagogiką Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Čia apie 45-erius metus jis dėstė kompoziciją ir teorines disciplinas. Neapleido ir praktikos: kūrė ne vien miniatiūras kapelai, o ir simfoniniam orkestrui. Teko man diriguoti jo simfoniją ir simfoninį paveikslą „Nemuno vaizdai“. Bet labiausiai Jurgiui rūpėjo kaimo kapela. Tai buvo tikrasis jo pašaukimas, ryškiausia gyvenimo veikla. Čia, „savajame lopšyje“, puikiai perėmęs kaimo muzikavimo specifiką, vadovas neišvengiamai tapo kapelos solistu ir skambėjo visame krašte. Senoji tėvo svajonė virto realybe...

Sovietiniais laikais kapelų buvimas – tai jų, tų laikų, gražinimas.

Kolūkiniame kaime nyko šimtmetinės tradicijos, gožiamos prievartinių svetimybių. Tilo dainos, tilo senosios kapelos. Bet skardus Jurgio kapelos balsas neleido joms užmigti. Koncertais radijo ir televizijos laidose kapela nesiribodavo, keliavo ir keliavo po Lietuvą lyjant, sningant, saulei kepinant. „Grok, Jurgeli“ kapela įvardyta spontaniškai ir labai taikliai, šis pavadinimas prigijo, skatino ne vieną užkampį skambėti. Kaimo kapela būtų buvusi populiari ir užsienyje, jei ne nelemtoji geležinė uždanga.

Kapela – mišri kaip ir kaime: akordeonai, klarnetai, trimitai, smuikai, kartais birbynė, fleita... Įvairius laiko tarpsnius teko išgyventi sambūriui. Įteisinta radijuje ir televizijoje 1956 m., kapela nebuvo dotuojama, muzikantai etatų neturėjo, buvo kviečiami vienkartiniams koncertams. Bet Jurgiui niekada nestigo entuziazmo, atkaklumo ir „gerų vilčių“, tad kapela gyvavo ilgai, ne vienus metus. Jai talkino operos ir simfoninio orkestro instrumentalistai, koncertuose dalyvaudavo ne vienas vokalo meistras. Vėliau nerimstančio vadovo dar buvo sukurta ir Trakų rajono „Galvės“ kapela.

Vaikystės smuikas virto profesija visam gyvenimui, duona ir sviestu ne tik jam, bet ir gausiam sūnų ir dukterų būriui – dešimčiai vaikų. Ne visi laiko strykus dešinėje. Išsisklaidžiusiųjų po Lietuvą profesijos margos: Eglė – kanklininkė ir mokytoja Švenčionyse, Alvyda – archyvarė Telšių meno mokykloje, Rūta – Jurbarko vidurinės mokyklos matematikė, Rima – dailininkė grafikė Vilniuje. O pagrandukė Saulė gyvena Olandijoje ir vadovauja lietuvių kultūros centrui.

Berniokų gyvenimai taip pat sėkmingai susiklostė. Jonas – Alytaus dramos teatro aktorius, Eugenijus – fizikas, Vilniaus universiteto mokslinis bendradarbis, Julius – menininkas dizaineris Vilniuje. O Jurgis, vyriausias – pianistas, akompaniatorius J. Tallat-Kelpšos mokykloje, taip pat sėkmingai derina fortepijonus.

Šiuo metu solidaus amžiaus dešimtuko kūrėjas, ištvėręs širdies operaciją, visas veiklas nustūmė į šalį. Šviesi atgaiva – koncertų lankymas Nacionalinėje filharmonijoje. Be abejo, ne vien muzika skatina peržengti „šventąjį slenkstį“, bet ir didžiavimasis bei džiaugsmas violončelių grupėje grojančia dukra Vilija.

Į koncertą – visada dviese su Zosele, neatsiejama viso gyvenimo vargų ir laimės bičiule. Ši pora – visiems gerai pažįstama, todėl Zofiją įprasta vadinti ne Gaižauskiene, o tik Zosele iš gilių simpatijų abiem, kaip gulbinams susiporavusiems visam gyvenimui.

Zofija skleidžia šilumos ir gerumo spindesį, o Jurgis – amžiną giedrumą. Sunku jį įsivaizduoti nepatenkintą savo buvimu, šypsenos potekstėje – visada humoras ir geranoriškumas.

Dabar šiek tiek kitaip: potekstėje – nuovargio ir liūdesio žymės, visos žmonijos senaties šešėliai.

Bet ir saulėlydyje abu dar išsaugoję spindulingas prošvaistes.

Gera su jais pabūti!