Pirmasis

Mažųjų prisijaukinimas

Opera vaikams „Mažasis princas“

Junija Galejeva

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Ar naujasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklis – Rachelės Portman opera „Mažasis princas“ – prisijaukins mažuosius žiūrovus? Ar taps bent vienam iš jų vienu ryškiausių vaikystės prisiminimų? Kas žino? Šiaip jau galėtų.

Spektaklis labai organiškas. Ir dar, atleiskite, neradau kito žodžio – „atmosferinis“.

„Oskaro“ laureatė R. Portman sukūrė muziką daugybei kino filmų (tarp jų – „Emma“, „Sidro namų taisyklės“, „Šokoladas“). Nenuostabu, kad ir pirmoje kompozitorės operoje, parašytoje pagal Antoine’o de Saint-Exupéry pasaką, prabilo kino muzikos stilistika. Pirmiausia autorei pavyko sukurti stiprią veiksmo atmosferą – trapaus ir švelnaus himno skaisčiam vaiko sapnui atmosferą. Analogiškai „gerajai animacijai“, gerojo teatro atmosferą sumanė režisierė Francesca Zambello drauge su dekoracijų ir kostiumų dailininke Maria Bjørnson. Be sudėtingų modernių technologijų ir netgi be videovaizdų. Atrodo, scenovaizdis iš pradžių sukurtas lyg stalo žaidimas žirklėmis iškarpius kartoną ir suklijavus. O dabar mes stebuklingu būdu tapome mažyčiais žmogeliukais ir patekome į vidų. Iš popieriaus išlankstyti paukščiai, atsidarantys iškarpyti langai, nusileidžiančios ant virvučių žvaigždės... Labiausiai dailininkę M. Bjørnson įkvėpė paties A. de Saint-Exupéry piešiniai. Personažų kostiumai ir scenografijos linijų paprastumas išties primena knygos iliustracijas. Mizanscenos paprastos ir aiškios. Dėmesys neblaškomas: nors judesio pakanka, jis minimalistinis. Statika ir avanscena naudojami svarbiausioms trapios alegorinės poezijos mintims pabrėžti.

Nuo pirmos iki paskutinės natos muzika yra lyriška, o apskritai – minimalistinė. Plėtojimas ir melosas išduoda Ph. Glasso ir A. Lloydo Weberio įtaką. Čia nuolat kartojamos nesudėtingos harmonijos ir motyvai, vokalo partija parašyta pabrėžiant teksto skambesį bei logiką. Muzikos ir žodžio ryšys nedingo ir išvertus tekstą į lietuvių kalbą, už tai turime dėkoti labai protingai ir jautriai libretą išvertusiai Violetai Palčinskaitei. Kalbant senos operos terminais, solistai balansuoja tarp rečitatyvo ir ariozo. O režisūra ir scenografija taip pat subtiliai balansuoja tarp realizmo ir nepretenzingos simbolikos.

Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos vaikų choras „Šv. Pranciškaus paukšteliai“ (vad. Rita Kraucevičiūtė), aprengtas XX amžiaus vidurio pižamomis, primenančiomis kalinių drabužius, atlieka įsimintinus refrenus bei plakatinius finalus. Jie, rodos, pasiskolinti iš vaikų vaidinimų, organizuojamų Amerikos mokyklose. Vaikų choras, kurio nėra knygoje, atlieka... vaikų vaidmenį. Jie klausosi Piloto pasakojimo ir padeda jam, lyg įsitraukę į smagų žaidimą.

Yra ir „bisinių“ numerių, tokių kaip baobabų ir medžiotojų scenos, o banalokos „Hercogo dainelės“ antrininku tapo audringų plojimų sulaukusi Tuščiagarbio dainelė. Nors scenoje judesys, kaip minėta, gana statiškas ir minimalistinis, šie numeriai yra šokiniai (choreografė – Denni Sayers). Taip pat, greičiau kaip minios judesio plastika, naudojama choreografija ir choro refrenuose.

Karalius, Verslininkas, Rožė, Gyvatė, Tuščiagarbis, Žibintininkas ir Girtuoklis – visi turi savo charakteristikas. Ar „šliaužiojančios“ Gyvatės intonacijos, ar spausdinimo mašinėlės ritmas Verslininko scenoje – visų jų melosas skiriasi nuo artimesnių tarpusavyje Piloto, Princo ir Lapės. Vis dėlto skirtumai labai subtilūs – muzika vientisa ir neįtikėtinai puikiai orkestruota. R. Portman dvi valandas lepina klausytojų ausis gaiviomis saulėlydžio purslų spalvomis. Čia patogi vieta pasakyti nuoširdžiausius komplimentus dirigentui Modestui Pitrėnui ir padėkoti už tembrų plastiką bei subtilumą.

R. Portman tiksliai sekė A. de Saint-Exupéry kompozicija – tai Piloto pasakojimas, lyg knygos skyriais iliustruojamas atskirais numeriais: Princas savo planetoje, Princas ir Rožė, Princas ir Žibintininkas ir t.t. Orkestro skambesys dažnai primena foną, audioscenografiją, virš kurios ir skamba tai sidabrinis Mažojo princo balsas, tai Piloto pasakojimas. Štai taip paprastai ir jautriai A. de Saint-Exupéry knyga perpasakojama operos kalba.

iliustracija
Rimantas Žaldokas ir Vytautas Juozapaitis
M. Raškovskio nuotr.

Tiesa, yra ir nelemtas deguto šaukštas. Kalbėti apie mūsų teatro akustiką lyg ir banalu, tačiau kaip susiturėti? Dešimtys milijonų rekonstrukcijai, o kas iš to – vėl tenka klausytis lyg į vatą įvyniotos muzikos. Ir ateis vaikas, ir sunkiai beišgirs tekstą, ir nuobodžiaus nesupratęs, ką dainuoja, kokie ten monologai, kokie dialogai, kas ten vyksta. Ir išeis supratęs tik viena – nuobodi ta opera, štai kaip. Ir nebegrįš, oi, nebegrįš.... Tarybiniais laikais galėjo pakakti ir karšto šokolado gražiems prisiminimams palikti. Dabartinių vaikų šokoladu nenupirksi.

„Mažajame prince“ solistai įgarsinti, tai šiek tiek padeda. Tačiau ne iki galo: ar aparatūra prasta, ar pernelyg atsargiai naudojama, ar išlyginti nemoka, bet pirmojoje premjeroje buvo geriau įgarsintas Princas, antrojoje – Pilotas, o Žibintininko mikrofonas visai nepadėjo garso kokybei, tik gerai įtempus ausis galėjai išgirsti tekstą; be to, orkestrą vis norėjosi „pagarsinti“. Jei jau naudojame mikrofonus, gal vertėtų paieškoti ir atitinkamos kokybės? O kol kas tėveliams tektų padirbėti: jei ne knygą, tai bent siužetą iš lankstinuko perskaityti ir vaikui paaiškinti, kas vyksta, prisiminti patiems ir atkreipti vaiko dėmesį į svarbiausias A. de Saint-Exupéry mintis.

Grįžtant prie „medaus“, tokių gilių, prasmingų ir jaudinančių knygų vaikams kaip „Mažasis princas“ nėra daug. Tokių organiškų operos spektaklių, ne per sudėtingų ir ne per lėkštų vaikams, kur susijungtų puikus tekstas, teatro magija, talentinga muzika ir paprastumas – dar mažiau. O kas nuginčys, kad vaiko maistas (ir dvasinis taip pat) turi būti itin kokybiškas. Taip tobulinamas skonis, formuojama asmenybė. Juk ne baobabus auginame. Vaikai gal ir nesupras (užtat vėliau tikrai prisimins), o suaugusieji jau dabar galės įvertinti tą genialiai natūralią vaikų vaidybą. Koks jis buvo – Mažasis princas? Ar galite atsakyti? Premjeroje dainavę Rimantas Žaldokas ir Nojus Bartaška žino. (Rudenį, tikėkimės, pamatysime ir trečiąjį Mažąjį princą – Gabrielių Visocką.) Jų Princai skirtingo temperamento, skirtingų charakterių, bet išsirinkti, kuris tikresnis, negalėčiau. O kaip pasisekė surasti tokių tembrų balsus! Režisieriai žino: šalia vaikų gali vaidinti tik patys geriausi aktoriai. O ir vokalinės partijos suaugusiems čia nėra lengvos. Bet – jokių „siūlių“ ir „duobių“. Puikiai iš geriausių teatro solistų parinkti abiejų sudėčių ansambliai. Premjerose Piloto vaidmenį atliko Vytautas Juozapaitis, Ramūnas Urbietis ir Laimonas Pautienius, Lapės – Laima Jonutytė ir Liora Grodnikaitė, Vandens – Sandra Janušaitė ir Julija Stupnianek, Gyvatės ir Tuščiagarbio – Rafailas Karpis ir Deividas Norvilas, Žibintininko ir Girtuoklio – Mindaugas Zimkus ir Aurimas Raulinavičius, Verslininko – Arūnas Malikėnas ir Šarūnas Juškevičius, Karaliaus – Egidijus Dauskurdis ir Vladas Badgonas, Baobabų ir Medžiotojų – E. Dauskurdis, A. Malikėnas, Deividas Staponkus ir Mindaugas Zimkus, o antrą dieną – V. Bagdonas, Š. Juškevičius, A. Raulinavičius ir D. Staponkus. Rožės vaidmenį sėkmingai parengė operos studijos auklėtinės Viktorija Stanelytė ir Jurgita Lopetaitė.

Tad, vos sulaukę rudens, griebkit vaikus ir pirmyn į LNOBT! Kad nereikėtų vėliau skųstis, neva jie per daug laiko praleidžia šaudydami kompiuterio pele. Cituojant Mažąjį princą, „kalbu rimtai. Labai rimtai.“