Persikėlimai

Eglė Gineitytė. „Afrika“. 2007 m. V. Ilčiuko nuotr.

Eglė Gineitytė yra ikonų tapytoja. Šitai supratau šiemet. Pastaruoju metu buvome ne tik dirbtuvių kaimynėmis, bet (vis ta buitis) ir dalijomės viena patalpa. Kaskart atėjus į dirbtuvę (Eglei nesant), jos paveiksle vis kas nors rasdavosi ir tas „kas nors“ glumino. Vieną dieną man kaip XIX a. prancūzų romantikui atrodydavo, kad Eglė kuria intuityviai, nesąmoningai, kad jos ryšys su tapyba panašus į gyvūno ir jo instinkto ryšį: ikonų tapytojas (manė romantikai) piešia figūrą taip, kaip kregždė suka lizdą ar bitė lipdo korį. Kitą dieną paveiksle atsiradęs simbolis ar ženklas taip nustebindavo savo konceptualumu bei „aukštuoju pilotažu“, kad kaip šiandienos atvaizdų tyrinėtojas vokietis Hansas Beltingas sau sakydavau: Eglės kūryboje, kaip ir ikonų mene, sugalvojimas ir įvykdymas yra neatskiriami.

Ikonos autentiškumas orientavosi į archetipus ir jų kartotes, ir šia prasme yra grindžiamas ikonų tapybos dogmatinis konservatyvumas. Eglės Gineitytės paveiksluose taip pat regime pasikartojant tokius archetipus kaip figūra, uola, vanduo, dykuma. Vis dėlto įdomiausias paskutinis jos kūriniuose atsiradęs simbolis – dangų ir žemę jungianti palapinės formos kepurė. Būtent tokios kūginės formos galvos apdangalas hebrajų tradicijoje reiškė sandorą, palaiminimą, išskirtinumą, neliečiamybę. Viduramžių vitražuose ir miniatiūrose tokiomis kepurėmis išskirti „išrinktosios tautos“ atstovai, vėliau krikščionių tradicijoje jos tapo vyskupų mitromis. „Palapininė“ kepurė, tiara, mitra – tai pažadėtoji „gyvenimo karūna“, jos reikšmė – sujungti dangų ir žemę, apsaugoti jusles nuo pasaulio pagundų, „perkelti“ palaiminimo galią. Pirmasis darbas „su kepure“ vadinasi „Praėjo vakare“ ir dedikuotas (gal tai paslaptis?) Povilui Ričardui Vaitiekūnui. Spėju, kad taip atsitiko dėl žalios spalvos, bet dedikacijos kontekste kepurė galėtų reikšti ir tradicijų perdavimą, ir pasitikėjimą.

Tyrinėtojai teigia, kad tą akimirką, kai ikonų tapytojas manydavo suradęs religinės tiesos ar „tikrojo“ Kristaus atvaizdo autentišką formą, nebebuvo galima „teisingų“ sprendimų daugiskaita. Jei autentiškai formai būdavo bandoma priešintis ar nepritarti, tuomet, kaip įrodymas, ikonų dailininkui nudžiūdavo ranka. Lygiai taip pat, jei Eglė nukrypdavo nuo tradicijos, kiekvienas paklydimas buvo palaidotas po grunto sluoksniu, susuktas į ritinį ir sudegintas krosnyje. Todėl tradicijos išbandytų archetipų naudojimas, auksiniai ir raudoni fonai, pačios dailininkės giminystė su ortodoksų tikyba (seneliai iš mamos pusės yra sentikiai) ir kiti daugiau techniniai kūrybos proceso dalykai (aplinkos, t.y. laiko tėkmės, buitinių, socialinių, politinių įvykių ir pačios dailininkės būsenų nepaisymas) dar kartą leidžia sakyti: Eglė Gineitytė yra ikonų tapytoja. Nors, kita vertus, matant paveiksluose kažką, kas ikonų tapyboje reikštų slėpinio atskleidimą arba „persikėlimą“ į metafizinę būtį, tikriausiai reiktų antraeiliu laikyti faktą, kad ikoną nutapė dailininkė.