Pirmasis

Žvaigždžių dulkės

Nauja juvelyrikos galerija Vilniuje

Laima Kreivytė

iliustracija
Eglės Čėjauskaitės segė
M. Gintalo nuotr.

Balandžio mėnesį Vilniuje atidaryta juvelyrikos galerija „Argentum“. Tai nedidelė, bet moderni erdvė Latako gatvėje Nr. 2. Jos kaimynystėje – Vilniaus dailės akademijos bendrabutis ir galerija „Kairė–dešinė“. Dabar VDA pačiame senamiesčio centre turi dvi galerijas – „Akademiją“ ir „Argentum“. Meno koncentracija siauroje gatvelėje dar labiau sustiprėjo.

Galerijoje šeimininkauja trys jaunos, bet jau spėjusios sužibėti juvelyrės, baigusios VDA Telšių fakultetą – Eglė Čėjauskaitė, Jurgita Erminaitė ir galerijos vadovė Kristina Dulevičiūtė. „Argentum“ nėra statiška muziejinio tipo parodų salė su amžinybės dulkių nuklotais eksponatais. Tai dinamiška kūrybos erdvė, kur vienu metu galima ir dirbti, ir rodyti įkūnytas idėjas. Sidabrą reiškiantis galerijos pavadinimas ne tik nurodo taurųjį metalą, su kuriuo daugiausiai dirba juvelyrės, bet ir suteikia šiai erdvei ledinio spindesio. Apsižvalgius galerijos viduje negali nepastebėti tam tikro teatrališkumo, jaunų autorių siekio išplėsti juvelyrikos kontekstą – kad papuošalai ne tik gražintų, primintų svarbius įvykius, bet ir taptų reikšminga egzistencinės patirties dalimi.

Neatsitiktinai pirmoji čia surengta paroda vadinosi „Siužetų lenktynės“. Kaip čia neprisiminsi modernizmo ideologijos įkvėptų minčių, kad forma kalba pati už save, kad kiekviena meno šaka rutuliojasi redukcijos (t.y. paprastėjimo, priemonių minimalizmo) kryptimi. Tokioje sistemoje visokie siužetai ir kitos baisios „literatūrinės“ nuodėmės pasmerkia jų autorius degti pragare. Tačiau atėjo linksmi postmodernizmo (ar vėlyvojo modernizmo) laikai, ir raštai, rašymai, net kalbėjimai ir vaidyba tapo svarbia vaizdų meno dalimi. Dabar jau galima kalbėti apie juvelyrikos spektaklius ir filmus (kai kurios eksponuojamos segės primena kino kadrus), o jaunosios menininkės nebijo dairytis ne tik į kitas meno šakas, bet ir į klasikines formas, kas šiais laikais reikalauja gal net daugiau išradingumo ir užsispyrimo.

iliustracija
Segės iš kitos pusės
L. Kreivytės nuotr.

Tradiciškai juvelyrai gerai sutaria su drabužių dizaineriais, bet ne visada šis bendradarbiavimas būna lygiavertis. To nepasakysi apie šiemet „Amber Trip Fashion“ metu rodytą kolekciją „Etiudai“ (Jolantos Rimkutės ir Ievos Ševiakovaitės drabužių dizainas, E. Čėjauskaitės ir J. Erminaitės juvelyrika). Šiuos netipiškus papuošalus galima apžiūrėti ir dabar galerijoje „Argentum“ veikiančioje parodoje. Tai ne šiaip auskarai, segės, plaukų smeigtukai, iš sidabro siūlų nunerta apykaklė – tai savotiški kūno tęsiniai, gerokai nutolę nuo jų nešiotojo/s. Konceptualiai kūną paversti juvelyrikos kūriniu puikiai pavyko Sigitui Virpilaičiui, prieš kelerius metus rodžiusiam įspūdingus „Priekūnius“. Jaunosios juvelyrės tolsta nuo kūno, bet ne nuo konceptualumo. Jų kalboje svarbesnis tampa ne kūnas, o tęsiniai – kone „tęęęęęsiniai“, nutįsę, tąsūs ir tampomi laike. Begalinis auskaras-grandinė žymi erdvės patyrimą ne per formą, o per laiką. Trukmė juvelyrėms tokia pat svarbi, kaip ir erdvė.

iliustracija
Kristinos Dulevičiūtės segė
M. Gintalo nuotr.

Šiuo metu galerijoje „Argentum“ galima pamatyti ir seges, sukurtas mamoms. Motinos diena neišvengiamai tampa ne tik šeimos, bet ir televizijos švente – o tai reiškia rodymą ir pasirodymą. Ir nors keistai skamba pasiūlymas trumposiomis žinutėmis išrinkti „mamų mamą“ (kiekvienam svarbiausia savoji), tačiau sumanymas apdovanoti daugiavaikes mamas autorinėmis segėmis vertas dėmesio. Juk nedaug turime iš kartos į kartą keliaujančių šeimos „brangenybių“, turinčių ne tik istorinę ir sentimentalią, bet ir meninę vertę. K. Dulevičiūtė, E. Čėjauskaitė ir J. Erminaitė sukūrė įsimintiną segių kolekciją, kur klasikinė kamėjos forma derinama su jautriu piešiniu ir subtiliomis inkrustacijomis. Pasak menininkių, jos nenorėjo kurti „žvaigždžių“ – net ir populiariojoje kultūroje šis simbolis pernelyg nudilęs ir turinio, ir formos prasme. Juvelyrės kūrė seges galvodamos ne apie pasirodymą, o apie savo mamas – todėl jų darbai spinduliuoja ne šaltą mėnulio šviesą, o jaukią namų šilumą. K. Dulevičiūtė sidabrinį ovalą paverčia maža planeta, kurioje kaip Mažojo Princo rožė auga pasaulio medis. Autorė gražiai derina klasikinės simetrijos principus ir augalinius motyvus, kartais primenančius barokinius, o kartais – liaudiškus ornamentus. Sidabras ir auksas čia kaip reta subtiliai suderinti – kuriamas ne tuščios prabangos, o taurumo ir amžinumo įspūdis. Tam padeda ir palikti „tuščios“ erdvės tarpai. Tai segės, kurios, nors ir nemažos, ne slegia, o kvėpuoja. Juo labiau kad meniškai išgraviruota ir papuošta ir kita, „blogoji“ segių pusė. E. Čėjauskaitė ir J. Erminaitė daugiau naudoja piešinį, nei ornamentiką. Asimetriška kompozicija ir aukštas meistriškumas leidžia sentimentaliems angelų, vaikų įvaizdžiams įgauti poetiško „šiurkštumo“ ir išvengti banalybės spąstų. Tai tik dar viena sidabro plokštėje įspausta kasdienybės akimirka, primenanti, kad žvaigždės atsiranda iš žvaigždžių dulkių.

iliustracija
Jurgitos Erminaitės segė
M. Gintalo nuotr.

Vilnius tikriausiai negali vadintis juvelyrikos sostine kaip Talinas arba Telšiai. Kita vertus, sostinėje gyvena ir parodas rengia daug garsių juvelyrų, yra ir šiai tauriai meno sričiai skirtų galerijų: Užupio galerija, auksakalių gildijos galerija „Meno niša“, galerija „D’Arijaus papuošalai“. Juvelyrikos parodas rengia ir kitos galerijos – „Lietuvos aidas“, „Vartai“, Gintaro galerija-muziejus ir kt. Kokią vietą tarp jų užims „Argentum“, parodys laikas. Svarbu, kad energingos galerijos menininkės neprarastų kūrybinio polėkio ir galerija taptų jaunųjų juvelyrų meninių eksperimentų platforma.