Kinas

Pasivaikščiojimas mirties laukais

iliustracija
„Aš lieku“

Šį savaitgalį Lietuvos ekranuose pasirodo Kareno Oganesiano filmas „Aš lieku“ („Ja ostajus“, Rusija, 2007). Jo premjera įvyko balandžio 19 dieną. Debiutuojančio režisieriaus filmas atkreipė žiniasklaidos dėmesį, nes jame paskutinį vaidmenį sukūrė populiarus rusų aktorius Andrejus Krasko. Pateikiame rusų kritikų atsiliepimų apie filmą fragmentus.

Vita Ram („Izvestija“): Filmo prodiuseriai iškėlė sau uždavinį juodosios komedijos žanro filme pakalbėti apie mirtį, gyvenimą, tariamas ir amžinas vertybes. Dvi erdvės – mūsų nuodėmingoji žemė ir... skaistykla. Pagrindiniam herojui – per penkiasdešimt. Jis – puikus gydytojas, bet grubiai elgiasi su visais. Pavyzdžiui, jis terorizuoja savo svajingą nuoširdžią dukrą (Neli Uvarova iš serialo „Bjaurusis ančiukas“), kuriai seniai laikas tekėti. Iš daktaro pokalbio su dukters mylimuoju – leidyklos bosu (Andrejus Sokolovas) lengvai galima įsivaizduoti, kaip susierzinęs tėtušis išpeikdavo jos bendrakursius. Žodžiu, pagrindinis herojus jaučiasi šeimininkas – savo likimo, žmonos (Jelena Jakovleva), dukters, medicinos seselių ir pacientų. Tačiau boulinge patiriamas atsitiktinis kamuolio smūgis, ir vietoj kabineto – palata, lašelinė, koma ir kūno pastangos išsilaikyti Žemėje, kai Instruktoriaus (netikėtas Fiodoras Bondarčiukas) vedama siela jau keliauja kartu su keista kompanija kreidos keliais ir kalnais. Režisieriui kreidos karjeras, matyt, simbolizuoja tarpinę būseną. Reikia nueiti tam tikrą maršrutą, bet kas laukia kelio pabaigoje, nežino niekas.

Štai čia režisieriaus ir tykojo spąstai, kuriuos, manau, buvo galima numatyti dar kartu su Aliona Zvanceva ir Dmitrijumi Konstantinovu rašant scenarijų. Nejau buvo neaišku, kad epizodas palatoje su šamanais apsišaukėliais – visai iš kitos operos? Nejauku žiūrėti, kaip iš visų jėgų stengiasi būti juokinga visada natūrali Jelena Jakovleva. Ir kodėl montuojant filmą niekas iš vyresnių kolegų nepasufleravo jaunam režisieriui, kad filmas visai nepagrįstai keičia kryptį į pigų „trešą“? Kodėl taip egocentriškai elgiasi duobkasys Vladimiras Jepifancevas? Žinoma, jis ryški asmenybė, bet filmavimo aikštelėje svarbiausias vis dėlto režisierius. Spaudos konferencijoje Oganesianą nustebino dar vienu klausimu, kodėl iš komos į amžiną gyvenimą autoriai pasiuntė tik dvi nelaimingai įsimylėjusias moteris. Oganesiano garbei, jis nepasimetė, esą beviltiškai įsimylėjusių Žemėje niekas nelaiko. Gaila, filmui pristigo akcentų, kad tuo patikėtume. Bet kadrai atrodo gražiai: balti kalnai, o prie traktoriaus prikabintame vežime horizonto link juda dvi merginos (Aliona Bondarčiuk ir Irina Griniova).

Kad ir kaip būtų, filmas „Aš lieku“ – jau rusų kino istorijoje, nes būtent čia savo paskutinį vaidmenį suvaidino Andrejus Krasko. Daktaras Tyrsa buvo pirmasis pagrindinis Andrejaus Krasko vaidmuo. Ir, deja, paskutinis. Vien todėl verta pasižiūrėti „Aš lieku“.

Stasas Lobastovas („Itogi“): Daktaro Tyrsos vaidmuo filme „Aš lieku“ Andrejui Krasko buvo pirmas pagrindinis vaidmuo jo kino biografijoje. Ir paskutinis gyvenime. Tad nekeista, kad vieni filme randa priešmirtines aktoriaus žinutes, kiti prabyla apie mistiškus jo realaus gyvenimo ir siužeto vingių sutapimus. Viktoras Tyrsa – sovietinio raugo materialistas. Perėjęs iš valstybinės klinikos į prestižinį privatų medicinos centrą, jis senoviškai chamiškai elgiasi su pacientais, gąsdina juos kalbomis apie tai, kad po mirties iš žmogaus lieka „arba pelenų krūvelė, arba keli kilogramai humuso trąšų“. Savo keistos 28 metų dukters meilę besijauninančiam 48 metų leidyklos savininkui Šachovui Tyrsa laiko beveik nusikalstama. Ir štai per susitikimą su Šachovu boulinge į Tyrsos galvą atsitrenkia kamuolys, ir jis… patenka į kažkokią keistą vietą kartu su kitais komos ištiktais žmonėmis. Neaišku, kur juos veda niūrus instruktorius. Filmo skaistykla primena kitą pasaulį, tokį, koks jis buvo pavaizduotas seriale „Kukockio kazusas“. Tačiau Grymovo herojai klaidžiojo po dykumą, o Grymovo kūrybinių dirbtuvių absolvento ir jo „pameistrio“ Kareno Oganesiano personažai klaidžioja po Voronežo srities kreidos kalnus.

Iš esmės dykuma – gana nuvalkiota skurdaus į komos būseną patekusių asmenų vidinio pasaulio metafora. Nyki erdvė, nykūs herojai, nyki vaidyba: Fiodoras Bondarčiukas tarsi nenoromis pasakoja barzdotus anekdotus („Tuk-tuk! Kas ten? Tai aš, Mirtis! Ir kas? Ir nieko.“), iš aukšto žiūri į savo globotinius, tik retkarčiais ciniškai komentuodamas visas jų replikas. Net Jelena Jakovleva ištikimos kvailos eskulapo žmonos vaidmenyje yra beveik nepastebima.

„Aš lieku“ – visavertis Krasko benefisas. Paradoksaliai visų kitų iš tikrųjų nesimato. Jo Tyrsa – toks sovietiškas populiaraus amerikiečių serialo „Daktaras Hausas“ herojaus variantas, genialus, nuolat nepatenkintas diagnozuotojas, taip ir neišmokęs bendrauti su pacientais. Krasko jį suvaidino puikiai ir net sugebėjo „ištraukti“ ne patį sėkmingiausią filmą. „Aš lieku“ greičiausiai buvo sumanytas kaip savotiška filosofinė parabolė apie gyvenimą ir mirtį, bet Krasko dėka tapo juodąja komedija. Juokinga ir kartu baisia. Mirusio aktoriaus lūpose skambanti frazė: „Tu pamiršai, aš juk neseniai jau buvau miręs. Žinai, mirusieji stebi gyvuosius, jie visada šalia“, tikrai skamba baisiai. Suvaidinęs į savotišką skaistyklą patekusį komos ištiktą žmogų, Krasko mirė net nespėjęs baigti garsinti filmą. Už jį daktarą „įkalbėti“ baigė Semionas Furmanas. Gal ir ciniška taip sakyti, tačiau Krasko tik po mirties iš antrojo plano žvaigždžių tapo tikra žvaigžde. Paskutiniais metais jis suvaidino tiek, kad jo vardas juoduose rėmeliuose matomas beveik kiekvieno naujo filmo titruose.

Jekaterina Čen („Gazeta“): Pelnytai žiūrovų mylimas Andrejus Krasko filme „Aš lieku“ suvaidino paskutinį didelį vaidmenį. Čia jis – daktaras Viktoras Tyrsa, netikįs jokiu anapusiniu pasauliu ir tiesiog pareiškiantis pacientams apie letalinės išeities perspektyvą. Tyrsa yra įsitikinęs: „Nieko ten nėra, jokio kito gyvenimo, duodu galvą nukirsti“. Tą galvą Tyrsa dar prisimins, kai dėl nelaimingo atsitikimo jį ištiks koma. Medikai ir šeima mato jį miegantį ligoninės lovoje, supamą monitorių ir vamzdelių, bet pats Tyrsa atsiduria akmenų karjere kartu su saujele kitų dulkėtus drabužius vilkinčių personažų. Ciniškas, bet žavus instruktorius veda grupelę į laikiną prieglaudą. Instruktorius aiškina taisykles ir dalija naudingą literatūrą. Pamažu Tyrsa sužino liūdnas (ir nelabai) savo nelaimės draugų istorijas. Vienu iš nelaimės draugų taps jo dukters viršininkas, kurį mergina slapta myli. Būtent komos ištiktiems personažams pagaliau atsiras laiko ir noro nuoširdžiai pasikalbėti.

Keisti sutapimai neatrodo dirbtiniai. Priešingai, būtent scenarijus tvirtai laiko visą filmo konstrukciją, logiškai sujungdamas siužeto linijas. Pasakojimo nuoseklumas atrodo dar vertingesnis, nes iš pradžių „Aš lieku“ buvo planuotas kaip keturių serijų projektas. Tačiau beveik dvi valandas trunkantis Oganesiano filmas – ne perkrautas, bet prisodrintas veikėjų ir įvykių. Kruopščiai nužymėtos antrojo plano linijos ir charakteriai – retenybė mūsų masiniame kine. Pavyzdžiui, šalia komos linijos, filme egzistuoja visavertės komiškos istorijos apie tai, kaip daktaro žmona bando sugrąžinti vyrą į gyvenimą padedama okultizmo, o dukra pasidavė godaus laidojimo įmonės savininko, tikinčio, kad gaus užsakymą palydėti tėtį į paskutinę kelionę, merginimui. Trumpai tariant, „Aš lieku“ rodo, kad mirties klausimas gali būti toks pat gyvybingas, kaip ir gyvenimas. Ypač jei pusiaukelėje žmogus staiga susimąstęs stabteli.

Antonas Kostyliovas („film.ru“): Dažnai pačiuose sėkmingiausiuose rusų filmuose geriausiu sprendimu tampa tam tikra jauki sovietinė intonacija. „Aš lieku“ – toks pat filmas apie komą, kaip kad „Kin-dza-dza“ – kosminė fantastika. Mirtis čia gana apgyvendinta erdvė, ne šaltas Stiksas, o nušiurusi turistinė bazė. Skirtumas maždaug toks, kaip tarp oficialaus „mirė“ ir prastuoliško „nusibaigė“. Ir nors mirtis apie tai, kad už lemtingojo slenksčio jus gali pasitikti „9 kuopos“ režisierius, atrodo siaubinga, rūpestingas, verksmingo balso ir visiškai ne didvyriškas Bondarčiukas atrodo visai savo vietoje. O nedidelė Jakovlevos scena, kai ji keikia komoje gulintį Tyrsą už tai, kad jis amžinai išmėto savo kojines, – tai jau pamiršta aktoriaus darbo kokybė. (...) Krasko tempia filmą lengvai, lyg nejausdamas jokio svorio. Dažniausiai žodžiais „kamera myli“ apibūdinami visai kitokie tipažai. O kamera labiausiai myli žmogiškąjį turinį. Daktaro Tyrsos ar Andrejaus Krasko – jau ir nebeatskirsi.

Parengė Kora Ročkienė