Dailė

Küba: kelionė prieš srovę

mums rašo

iliustracija

Tikrai nežinau daug apie šiuolaikinį meną Lietuvoje. Žinau tik ŠMC kavinę. Kodėl? Todėl, kad man neįdomu. Manęs jis nekabina. O nekabina todėl, kad šiuolaikinis menas Lietuvoje neranda prasmės. Na taip, jis bando atlikti savo funkciją – laužyti/trinti ribas – bet įspūdis toks, kad tai daro prievartaujamas. Na kad ir tas bandymas aukoti ėriuką ŠMC… Arba akcija su Marijos atvaizdu. Na taip, šiuolaikinio meno akcijos, ribų laužymas, bet toks jau mechaninis, be polėkio, be flirto – toks nuogas, kad ima ir įjungia atmetimo reakciją.  

Bet leiskite jums papasakoti apie šiuolaikinio meno parodą, kuri mane sužavėjo. Savo idėja, paprastumu, garsais, spalvomis. Savo žmogiškumu.

Küba – nedidelė teritorija Stambule, kažkur tarp miesto centre esančių stiklinių dangoraižių ir tarptautinio oro uosto. Kubos gyventojai – nusikaltėliai, iš kalėjimų grįžę ir nepritapę vyrai ir moterys, nunešiotos prostitutės, transvestitai, alkoholikai, narkomanai, nuskurdę kurdai, seniai, religiniai disidentai, bepročiai, buvę revoliucionieriai. Tokia paribio zona, kur negalioja įstatymai, egzistuojančios elgesio normos, irsta šeimos, religijos koncepcijos. Kuriasi naujos bendruomenės, supratimo, tolerancijos kategorijos.  

Kutlagas Atamanas, Turkijos kino menininkas, laukdamas finansavimo savo filmams, pradėjo ten lankytis ir kalbėtis su žmonėmis. Per dvejus metus jis tapo savas ir ėmė juos filmuoti. Filmuoti juos, pasakojančius savo sužaloto gyvenimo istorijas. Uguras – su beisbolo kepure, pasakojantis apie tai, kaip jis sukurs naujo amžiaus automobilį; Yalcinas – jis kadaise ėjo į religinę mokyklą, bet įsivėlė į narkotikus; Neija – mėgstanti futbolą, bet dar nežinanti, kad yra lesbietė; motina Hatun – pasakojanti apie tai, kaip ją mušė kalėjime: „Daktaras manęs klausė, kas atsitiko mano veidui. Aš jam atsakiau: „Paklauskite, kas atsitinka motinai, kai atima jos gimusį kūdikį ir įmeta jį į tualetą“. Čia gyvenimas. Menas prasidėjo paskui. Kutlagas Atamanas tuščioje apleistų pastatų erdvėje išdėliojo 40 senų televizorių, 40 patogių krėslų ir rodė 40 Kübos gyventojų istorijas.

Įėjęs į patalpą papuoli į gyvą organizmą. Iš visų pusių sklinda garsas: juokas susipina su ašaromis, keiksmažodžiai su kažkieno dainavimu. Aplink verda gyvenimas. Prisėdi paklausyti vienos istorijos, judi prie kitos. Pastebi, kaip jos susipina, atskleidžia naujus faktus. Pamatai personažus, apie kuriuos girdėjai pirmame pasakojime. Vaikščiodamas kuriesi savo Kübos vaizdą. Kiekvienam jis kitoks – priklausomai nuo to, kokias istorijas išgirsi ir kokius žmones sutiksi.

Paskutinius du mėnesius Küba keliavo Dunojaus upe, prieš srovę, didelėje baržoje. Nuo Juodosios jūros iki Vienos. Barža stodavo ant upės esančiuose miestuose: Ruse, Novi Sade, Vukovare, Budapešte, Vienoje. Kelionės metu Küba sutiko vietinius menininkus, kurie prisijungdavo su savo darbais.

Kelionės tikslas – parodyti, kaip visuomenės autsaideriai įsipaišo į dominuojančią kultūrą, ką nauja jie gali pasakyti apie toleranciją, dialogą, agresiją. Kelionė, išplečianti suvokimo, tolerancijos, jausmo ribas. Stilinga kelionė prieš srovę. Be kraujo ir be pykčio.

Man patiko.

Mantas Jeršovas