Natura – dura, chudožnik – maladec!

Jonas Zagorskas. „Zidanas“. 2007 m. O. Morkūnaitės nuotr.

1970 m. birželio 14 d. savo dienoraštyje Algimantas Kuras rašė: „Pastebiu, kad didelę įtaką skoniui turi pirmi metai, nuo kurių prasidėjo gyvenimas su menu, t.y. gyvenimas apgriuvusiame Dailės instituto bendrabutyje. [...] Manau, kad kai renku elementus paveikslui, išsirenku dažniausiai tokius, kurie dvelkia susidėvėjimu, rūdimis, pelėsiais. Studentas-žmogus man gražesnis sulamdytomis kelnėmis, nuplukusiais batais.“ (Algimantas Kuras, „Dienoraščiai“, Tylusis modernizmas Lietuvoje: 1962–1982, Vilnius: „Tyto alba“, 1997, p. 119)

Panašios mintys kyla ir aplankius tapybos parodą „Natura vs cultura“, vykstančią „Arkos“ galerijoje. Padvelkia VDA tapybos katedros peržiūrų nuotaikomis, ir tikrai matai, kad daugeliui šios parodos dalyvių pirmieji šioje katedroje praleisti metai labai giliai įsirėžė į sąmonę ar net pasąmonę.

Kita vertus, beveik prieš keturis dešimtmečius tokia pozicija, ko gero, A. Kurui nuoširdžiai dar šį tą reiškė, ypač prisiminus visas beletristines „vangogiškas-sutiniškas-samuoliškas“ klišes. Tačiau daugelis parodos dalyvių, berods, rengiasi padoriai ir netgi madingai, o tai galėtų reikšti, kad tokia egzistencinė pozicija jau yra praradusi aktualų turinį. Todėl parodoje eksponuojamų tapybos pavidalų ir juos kuriančių autorių pasaulėžiūros trūkyje mezgasi intriga – ką iš tiesų reiškia ši tapybos katedros peržiūrų specifiką imituojanti paroda? Kokia jos žinia žiūrovams?

Ko gero, tai iš tiesų nėra peržiūra, o pastaruoju metu madingas „tradicijų apmąstymo“ ar „dialogo su tradicijomis“ veiksmas.

Kas šioje parodoje suvokiama kaip tradicija? Turbūt mūsų moderniosios „achromatinės“ tapybos atstovų – ilgamečių tapybos katedros dėstytojų – Algimanto Kuro, Ričardo Povilo Vaitiekūno, galbūt Henriko Čerapo, dar kelių panašios pasaulėžiūros tapytojų kūryba. Žodžiu, populiariausi tie, kurie mėgo (mėgsta) pastozišką tapybą ir (ar) pabrėžtinai achromatinę ar tamsią, juodą, pilką spalvų gamą. Parodos visuma perša mintį, kad būtent su šia samprata ir bandoma „diskutuoti“. Nuorodų į kokią nors kitokią tradicijos sampratą lyg ir nėra.

Tačiau ši „diskusija“ yra labai nevienalytė, nes ryškiai skiriasi autorių gebėjimas plastiškai ir konceptualiai kurti refleksyvų atstumą nuo tradicijos (ar tų kūrėjų-dėstytojų, kurių kūryba laikoma tradicijos prototipu) ir apskritai sugebėjimas sąmoningai suvokti tokio atstumo (apmąstymo) prielaidą.

Taigi, vieni(-os) autoriai(-ės) jau tarsi bando formuluoti aiškesnę poziciją, tuo tarpu kiti(-os) vis dar konceptualiai grumiasi (norėtųsi pasakyti „diskutuoja“, tačiau...) su tapybos katedros pirmo, antro kurso kompozicijos užduotimis. Taip ir lieka iki galo neaišku, ar šios parodos „pozicija“ iš tiesų yra pozicija? Ar tradicijų apmąstymo forma apskritai apima kokį nors turinį?

Kad jo šiokio tokio esama, liudija jau minėtas „juodas ir tamsus“ parodos įvaizdis, parodantis ne tik apmąstymo atspirties taškus (tradicijos sampratą), bet ir specifinį požiūrį į vertybes apskritai. Daugumos autorių kūriniai tarsi stengiasi įpiršti mintį, kad juoda spalva, tamsūs tonai, niūrūs ir „negražūs“ sąskambiai oponuoja kičiniam saldumui, paviršutiniškam saloninės tapybos gražumui ir savaime garantuoja „tikrosios kūrybos“ statusą.

Čia vėl akis rėžia tokios savivokos nevienalytiškumas, nes vieni autoriai(-ės) tokį naivų požiūrį internalizuoja visiškai nuoširdžiai, tuo tarpu kiti lyg ir bando „juodumą“ traktuoti kaip parodiją – pasėti ironijos ir sarkazmo daigelių, į archajiškus tapybinius pavidalus įterpti šiuolaikinį pasaulį reprezentuojančių simbolių ar paradoksalių prasmių (įdomus Jono Zagorsko bandymas A. Kuro peizažo sampratą transformuoti į futbolo aikštę su atitinkamais (sub)kultūriniais elementais). Kita vertus, kelia abejonių ir pati sarkazmo forma – ar paveikslas, išoriškai panašus į kurio nors klasiko kūrinį, bet gerokai prasčiau nutapytas, neparodijuoja pats savęs? Juk antitapybiškumas taip pat turi savas žaidimo taisykles. Kyla ir kitas klausimas – ar drobėje formaliai atsidūręs koks nors šiuolaikinis „ženklas“ jau savaime sukuria reikiamą „įtampą“ tradicijos interpretacijoje?

Toks nevienalytiškumas greičiausiai ir „paskandina“ parodą, nes ji taip ir nepasiekia aiškiau artikuliuoto tradicijos ar apskritai kokio nors apmąstymo lygmens. Taip pat sunku suvokti, kokiu iš tiesų aspektu čia apmąstoma „natūros ir kultūros“ priešprieša?

Nebent sutiktume su tuo, kad net beprasmiškiausias veiksmas sukuria simbolinę (ar estetinę) erdvę, nes kiekvienam gestui – filosofo ar bepročio, dailininko ar beždžionės – visais atvejais bus priskirtos kultūrinės reikšmės. Iš esmės skirtųsi tik sąmoningumo lygis. Tačiau šiandieniame meniniame pasaulyje šis subtilus aspektas dažniausiai ir leidžia atskirti, kas yra menas, o kas ne.