Begalinio sekmadienio spalvos

Vygantas Paukštė. „Grimasos“. 2006 m. L. Miklaševičiūtės nuotr.

Ne taip paprasta rašyti apie Vygantą Paukštę. Kaip ir apie kitus žinomus menininkus. Apie juos jau būna gerai ir protingai prirašę įvairūs menotyrininkai, tad belieka tik švelniai paprieštarauti, oriai priminti ar išdidžiai atrasti naują pasikartojimą siužetuose ar kokį nors dar nepaminėtą epitetą. O apie Paukštę prirašyta tikrai nemažai (tai parodo ir šio menininko produktyvumą). Visai neseniai Vilniaus rotušėje vyko retrospektyvinė tapytojo paroda, ją palydėjo Justinos Augustytės straipsnis „7MD“. Praėjusiais metais „Lietuvos aido“ galerijoje galima buvo pamatyti naujų tapytojo darbų parodą „Stačiakampiai“, kurią Austėja Čepauskaitė apibūdino kaip „parodą keistu pavadinimu“. Ką gi, šiais metais toje pačioje „Lietuvos aido“ galerijoje vėl vyksta naujausių Vyganto Paukštės darbų paroda „Keturkampiai“. Kitos naujų darbų parodos verta laukti vien dėl to, kad pažiūrėtume, kokia dar geometrine figūra galima pavadinti paveikslus. Gal net sulauksime kvadratų ar rombų?

Tačiau pavadinimai Paukštės kūryboje nėra labai svarbūs. Svarbi, be abejonės, pati tapyba. Apie išskirtinį Paukštės kūrinių mitiškumą, „naivų“, vaikų piešinius primenantį ir kartu kiek manieringą tapybos stilių daug rašyta ir kalbėta. Mitiškumas, būties bipoliariškumas, veiksmai iškeliami iki sakralinio akto – visa tai išliko ir šių metų darbuose. Kas pasikeitė? Paukštei akivaizdžiai vis svarbesnė žmogaus figūra. Jo paveiksluose mane bene labiausiai traukia itin išraiškinga judesį perteikianti linija. Tai judesys, išreiškiantis ne nuogą jausmą (baimę, džiaugsmą ar laukimą), o visą susipynusią jų skalę. Žodžiu, jausmai, kuriuos jaučia ne pigių romanų herojai, o gyvi žmonės. Kalbant apie dailę, kartais ima atrodyti, kad paprasčiau tokius subtilius jausmų žymėjimus atlikti pasitelkiant ne žmogaus figūrą, o peizažą, medį ar kokį nors aplinkos elementą, kuriam personifikuodami galime pripaišyti pačias įvairiausias emocijas ar išgyvenimus. Tačiau Paukštė, vienas ryškiausių figūrinės tapybos atstovų, būna taiklus kaip gero eilėraščio eilutė. Todėl paaugliškas grakščiai nerangus judesys apima ir didžiulę energiją, ir nepasitikėjimą, smalsumą, natūralumą – visą pojūčių ir emocijų „puokštę“. Ji itin gerai atsiskleidžia kontrastuodama su beveik tobulu besideginančios moters tingumu („Berniuko šuolis“). Tiesa, šis Paukštės sugebėjimas kurti ir fiksuoti emocijas neatsirado šiais metais, tai – vienas iš skiriamųjų šio tapytojo bruožų, tik kažkodėl smarkiau neakcentuotas. Gal dėl to, kad kiek sunkoka suderinti mitą ir jusliškumą (realaus kūno judesį)?

Taip, man Paukštės paveikslai atrodo jusliški. Ir visai nenoriu jų iš šio pasaulio iškelti į transcendenciją. Nėra juose kraujo ar prakaito, tačiau esama labai kasdieniškų žmogiškų pojūčių – džiaugsmo, tingulio, begalinio polėkio ir pilko liūdesio ar nuobodulio. O vietą, kurioje vyksta visi Paukštės tapomi siužetai, perkelčiau į... sekmadienį. Taip, tą patį sekmadienį, kurį turime mes visi. Tokį sekmadienį, kurį kažkada yra aprašęs Gintaras Beresnevičius vienoje savo esė: „Sekmadienis – diena, kai atsiveria tavo tuštuma, suplazda, pakyla ir trenkiasi į aplinkos tuštumą, pažirusios skeveldros vertos Sniego karalienės nuobodžio“ (G. Beresnevičius, „Sekmadienis – sausros vieta“). Sekmadienį, kuriame liekame vieni – be darbų, neatidėliotinų planų, tačiau su nuščiuvusiomis gatvėmis, nuobodesnėmis nei įprastai televizijos programomis ir, svarbiausia, su visu savimi... Galbūt todėl šalia šių paveikslų kiek nejauku (pačia geriausia prasme). Nes matau žmones, kurie intensyviai nieko neveikia. Jie liūdi, gėrisi, spokso, deginasi, pliuškenasi – jokios aiškios, tikslingos veiklos, siaubas! Kurį laiką svarsčiau, ar tokį žmogaus išmetimą iš kasdienių darbų, įvykių ir spalvų konteksto galima vadinti ironija. Turbūt tinkamiausias apibūdinimas būtų „pavargusiojo ironija“. Nes nuovargio naujuose Paukštės darbuose tikrai esama: jis koreguoja siužetus juos „apkarpydamas“, jis vis dažniau plyksteli irzlesnėmis nei įprasta Paukštei spalvomis ir greičiausiai jis prisidėjo dvi pastarąsias parodas pavadinant keturkampiais ir stačiakampiais. Šiam nuovargiui susiliejus kartu su Paukštei įprastu humoro ir ironijos jausmu, gimė paveikslai, daug kuo primenantys ankstesnius, tačiau skambantys vos kitaip – nenorėčiau to vadinti moralizavimu. Labiau – jautria ir aktualia menininko reakcija į pasikeitusį gyvenimo tempą, vartotojiškumą ir vienatvę, kuri, nepaliaujamai plečiantis bendravimo galimybėms, nemažėja.