Dailė

Deginantis artumas

Elvyros Kairiūkštytės kūryba Vilniaus galerijose

Ramutė Rachlevičiūtė

iliustracija
Elvyra Kairiūkštytė. „Vaidinimas II“.
1983 m.

Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) kūrybos paroda veikia dviejose Vilniaus erdvėse: estampų ir piešinių – VDA galerijoje „Akademija“, o menininkų portretų – LDS galerijoje „Arka“.

Jaunoji menininkų ir žiūrovų karta mokosi įsiminti naują pavardę, o kiti, jos darbus prisimenantys, atnaujina pažintį. Gausi lygiai prieš metus (balandžio 22 dieną) mus palikusius menininkės kūryba sudaro itin vertingą Lietuvos dailės istorijos dalį, kurią dar reikia patikslinti, papildyti, įsisąmoninti protu ir širdimi. Elvyra nepaliko šeimos, bet jos kūrybą globoja, puoselėja ir propaguoja ištikima menininkės atminimui ir kūrybos įamžinimui artimų draugių komanda: menininkė Ksenija Jaroševaitė ir dvi klasės draugės – Elena Gervickienė ir Regina Noreikaitė-Norvaišienė. Pastarajai teko didžiulė atsakomybė, nes ji pagal Elvyros testamentą paveldėjo grafikės autorines teises ir kūrybinį palikimą. Pasirodo, nereikia fondų su garbės pirmininkais ir komiteto narių su skambiomis pavardėmis ir titulais būrio. Ksenijos ir Reginos dėka šiandien turime (tik per vienerius metus!) jau sutvarkytą (su metrikomis ir fotografijomis) milžinišką Elvyros kūrybinį palikimą, kurio nedidelė dalis ir pateikiama dviejose parodose.

Dauguma Kairiūkštytės lakštų skleidžia svaigius erotizmo fluidus, kur meilė menui, menininkui ir gyvenimui išnyra kaip slapta, giliau užsimaskavusi ar atviriau atsilapojusi vyriausioji gyvenimo instancija. Dailininkės grafikos lakštuose neretai aptinkame Adomą ir Ievą, įtvirtinančius centrinę vertikalią ašį, ant kurios laikosi ne tik estampo kompozicija, bet ir Elvyros gyvenimo bei meno supratimas. Aptinkame taip pat ir Ievą su žalčiu, ir estampo erdvėje šliuožiančią laivę, ir katiną, neretai kiūtinantį grafikos lakšto „lubomis“ žemyn galva ar susigūžusį kuriame nors kampe. Kairiūkštytės vaizdinija dažnai karnavališka, balaganiška ir misteriškai bauginanti, orakuliškai gudramintiška. „Iš čia išoriškas orakulo bruožas: dviprasmybė, miglotumas, sunkus iššifruoti aliuziškumas, netikrumas“, – pridurtų Giorgio Colli.

„Akademijos“ galerijoje eksponuojami 29 estampai, sukurti 1976–1987 metais. Ankstyviausias grafikos lakštas, pavadintas „Parodoje“ (1976), – iš paskutiniųjų Elvyros studijų metų Dailės akademijoje. Neeksponuoti liko tik „Studentai ginčijasi“ (1975), „Misterija istorine tema“ (1979), „Sankryža“ (1981), „Vaikai“ (1982), „Keturios merginos“ ir „Sena istorija“ (1983).

Itin kūrybingi menininkei buvo 1980–1987 metai. 1981 m. dailės parodose ji pribloškė meninę visuomenę ir žiūrovus improvizacijų ciklu – „Žemė“, „Vanduo“, „Žmonės“ ir „Saulė“, estampais „Jaunystė“ I, II ir „Paskutinė vakarienė“. Ir nespalvoti, ir spalvoti Elvyros grafikos lakštai meniškai įtaigūs. Jie niekada nepriklausė Lietuvos grafikoje populiariai lyrinei tėkmei, o dailės parodose visada stebino formatų dydžiais ir tradicinio stačiakampio kontūrų traktavimo įvairove, vitališka ir valingai veržlia linija, kontrastinga išraiškos priemonių vienove. Ir groteskiškumu. Čia būtų pravartu prisiminti Vsevolodo Mejerholdo mintį, kad „groteskas – ne stilius, o pasaulėjauta“.

„Akademijos“ galerijos viršutinėje salėje eksponuojami E. Kairiūkštytės piešiniai. Dirbuvėje išliko kelios milžiniškos stirtos ilgų (neretai iki trijų metrų ilgio) piešinių – laisvų, rytietiškai virtuoziškų, nupieštų lyg vienu atokvėpiu, monumentaliu užmoju jie yra tarsi freskų, vitražų projektai – o kartu talpyklos, kuriose brendo naujų meninių idėjų branduoliai. Deja, jiems nebuvo lemta išsilukštenti.

iliustracija
Elvyros Kairiūkštytės piešinys
L.Kreivytės nuotraukos

Menininkų portretų parodoje „Arkos“ galerijoje – neįprasto mūsų dienų grafikoje portreto žanro lakštai. Juose regime iškiliausių Lietuvos menininkų atvaizdus: režisieriaus Eimunto Nekrošiaus („Karalius išėjo pasivaikščioti“ ir „Karalius vienas“ – abu 1984), rašytojos Jolitos Skablauskaitės (1973, 1976 ir 1983), poeto Antano A. Jonyno du portretus (1980), dailininkų – Edmundo Saladžiaus (1972, „Saliamonas“, 1973 ir 1983), Dalios Kasčiūnaitės (1980 ir 1981), Mindaugo Skudučio (1983), Ričardo Povilo Vaitiekūno (1976), Rimos Mačiulytės („Studentė mąsto“, 1975), „Dvi draugės“ (Jolita Skablauskaitė ir Jolanta Dovydaitytė, 1973) etc. Ir, žinoma, autoportretus (1973, 1976 ir 1983). „Arkos“ galerijoje eksponuojami tikrai ne visi Elvyros sukurti portretai ir nemaža jų dalis yra „studentiški“, t.y. 1971–1977 metų kūriniai.

Ekspozicijoje yra ne po vieną, o bent po tris ar keturis jos mėgstamų „modelių“ portretų variantus: Jolitos Skablauskaitės ir Edmundo Saladžiaus, o šie savo ruožtu dažnai turi ir skirtingus spalvinius variantus.

Menininkų portretų galerija – jau pati portretuojamųjų atranka – rodo autorės požiūrį į menininko misiją. Tai išskirtinės meno pasaulio asmenybės, kurios imponuoja nepakartojamumu – išvaizdos ypatumais, savo kūryba, gyvenimo būdu, besipriešinančiu viską apveliančiai gyvenimo rutinai. Kiekvieną menininką Elvyra atskleidė tik per jam ar jai būdingą veido, kūniškos povyzos požymį: Dalią – per tariamai atsainų, tingų jos grakščios figūros išlinkį („plieninė adata vatos gululėlyje“), Edmundą – per saliamoniškai gudramintišką akių žibėjimą, išduodantį menamoje ramybėje paskandintą šėlą, Antaną A. – per tvirtai sunertų pirštų konstrukciją ir kone renesansinę povyzą su karūna-paukšte ant galvos, Eimuntą – per kūrybinės karštinės, nerimo išdegintos kaktos ir iškankinto veido dykrą, Jolitą – per fin de siecle epochos porcelianinės lėlės baltumą, dūžumą ir dekadentinius trupančio pumpuro ženklus bei atributus, Ričardą Povilą – per menamai stichiškai sujauktą it jo tapyba veido išraišką, Mindaugą – per marionečių apsuptį siurrealistinėje gyvenimo scenografijoje, kur jis pats vienu metu ir režisierius, ir lėlė.

1971–1977 m. Elvyra studijavo grafiką Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje) ir nuo 1979 metų pradėjo dalyvauti dailės parodose. Grafikė lyg meteoras švystelėjo Lietuvos dailės parodose praėjusio amžiaus 8-ojo deš. pabaigoje ir 9-ąjį dešimtmetį, 1986 m. pabaigoje – 1987 m. pradžioje surengė įsimintiną personalinę kūrybos parodą Vilniuje, Meno darbuotojų rūmuose. Po to patylėjusi, dailininkė ėmė kurti spontaniška meistryste trykštančius didžiaformačius piešinius, kurių pluoštą išvydome 2006 m. LDS surengtoje parodoje „Erdvė, plokštuma ir kūnas“ (ŠMC).

Dabar E. Kairiūkštytės kūryba priklauso Lietuvos grafikos klasikai. Meno gerbėjai ir žiūrovai turi retą progą susipažinti ar atnaujinti savo pažintį su šios menininkės kūrybiniu palikimu.

Parodos „Arkos“ ir „Akademijos“ galerijose veiks iki gegužės 5 dienos.