Europos kultūra 2015-aisiais

„Oi, negaliu, skubu – šiandien turiu pateikti projektą“, – dažnai išgirstu iš kolegų (ir Škotijoje, ir Lietuvoje), kai kartais sumanau juos pakviesti išgerti kavos. Jei dirbi kultūros srityje, reikia žinoti visus fondus ir fondelius, nes kitaip paprasčiausiai nieko negalėsi nuveikti – nebus už ką. O rašant projektus tenka išversti savo idėją – pritaikyti „Jų“ sugalvotiems kriterijams. Gal kada nors kultūros vairą ir sukiojo menininkai, bet dabar tai daro kultūros funkcionieriai. Tad kaip tai keičia kultūrą? Kas kuriama projektų rašytojų laikais? Apie tai susimąstę Maria Lind ir Geraldas Raunigas pabandė paspekuliuoti – kokia kultūra bus po dešimtmečio? Čia spausdiname ištraukas iš knygos „Europos kultūros politika 2015 m.“

„2015-ieji, – rašo Maria Lind. – Menas jau beveik visiškai paverstas instrumentu, nepaisant to, ar jo finansavimas yra privatus, ar valstybinis. Menas pasitelkiamas arba nacionaliniams, arba Europos interesams, kur jis ypač naudingas konstruojant ar stiprinant specifines tapatybes. Taip pat menas yra trokštamas komercinis produktas. Jis idealiai tinka kolekcionavimui ir prisideda prie regionų plėtros, kartu kurdamas kūrybinio darbo vietas. Lankymasis meno muziejuose ir centruose yra populiarus, lengvai suvirškinamas laisvalaikio praleidimo būdas. 2015-aisiais menas naudojamas ir malšinant nepageidaujamas fašistines bei nacionalistines visuomenės tendencijas.“

Tai – viena jau nelabai tolimos ateities vizija. Kita, Lind nuomone, susijusi su kritiškiau orientuoto meno kūryba. Ji taptų įmanoma, jei susikurtų save išlaikančios mikrosistemos. Tačiau „ši meno vizija nebūtinai pritaikyta parodoms ir kitiems įsitvirtinusiems instituciniams formatams“. Tokios sistemos tikriausiai bendradarbiautų įvairiau, bet, klausia autorė, „kaip tai būtų finansuojama?“

Kad atsakytume į šį klausimą, reikia pažvelgti į dabartį. Bet dabartyje daug painiavos, nes labai sunku atskirti privačią komercinę kultūrinę veiklą nuo valstybinės nekomercinės. „Skirtingos vertybės ir kapitalas plaukia įvairiomis kryptimis.“ Pavyzdžiui, pelno nesiekiantis „Frieze“ fondas, rengiantis kuratorių programą, kuri kasmet įgyvendinama „Frieze“ meno mugėje, yra iš dalies finansuojamas valstybinių institucijų. Kita vertus, „Frieze“ meno mugė yra komercinė, bet joje dalyvauja ne tik komercinės galerijos, bet ir valstybės finansuojamos institucijos – Frankfurto „Portikus“, Amsterdamo Stedelijko muziejus, Bilbao „Sala Rekalde“ ir t.t. Taip pat „Frieze“ fondas gavo stambias pinigų sumas iš ES kultūros fondo „Kultūra 2000“.

Taigi manoma, kad kitame dešimtmetyje labai išaugs privataus ir valstybinio sektoriaus partnerystė. O mugės ambicijos irgi nemažos: „Padidinti palankumą tarptautiniam šiuolaikiniam menui, informuoti ir lavinti menininkus, kritikus, kuratorius, galerijų savininkus, studentus ir visuomenę, sukurti kasmetinę intriguojančių diskusijų programą, pristatyti svarbiausius tarptautinio masto kūrėjus, tapsiančius kultūrinio peizažo dalimi ir padėsiančius išplėtoti visuomenės domėjimąsi šiuolaikiniu menu.“ Tokį pareiškimą galėtų pateikti kiekvienas muziejus – meno mugės jau perėmė visuomeninių meno institucijų vaidmenį. Tuo tarpu iš pastarųjų reikalaujama rasti papildomą finansavimą ir todėl parodos turi pataikauti visuomenei, o jų rengėjai ima vengti eksperimentinio ir kritinio meno. Meno mugės, priešingai, gali elgtis drąsiau, nes jų finansavimui niekas negresia. Taigi, daro išvadą Lind, „šiuolaikinėje kultūros ekonomikoje naudinga sujungti pelno nesiekiančią organizaciją ir komercinę mugę“.

Ar tai reiškia, kad dabar jau dominuos meno mugės? Ir kaip tai veikia menininkus bei jų meną? Aštuoni tyrėjai buvo paprašyti aprašyti meno situaciją savo šalyje ir nubrėžti ateities perspektyvą. Visiems tekstams bendra viena išvada: menas vis labiau tampa instrumentu, kuriuo naudojamasi stengiantis suaktyvinti ekonomiką. Britanijos ir atskirai Škotijos situaciją išstudijavusi Rebecca Gordon Nesbitt pastebėjo aiškią instrumentalizavimo tendenciją. Ją lėmė jau aptarta visuomeninių institucijų ir privačių organizacijų partnerystė, būdinga ne tik menui, bet ir visoms gyvenimo sferoms. Anglijos meno taryba palaiko mintį, kad privati meno rinka geriau atlieka užduotis, kurios tradiciškai priskiriamos visuomeninėms institucijoms. Šis požiūris skatina tam tikro meno kūrybą ir užgniaužia status quo kvestionuojantį ir kritišką meną. Gordon Nesbitt manymu, per dešimt metų menas labai poliarizuosis. Viena vertus, visuomeninė ir privati sferos susijungs į vieną rinką, kita vertus, menininkai pristeigs naujų organizacijų kurdami nepriklausomai išsilaikančias mikroekonomikas.

Brancos Čurčič atliktas Serbijos ir Juodkalnijos tyrimas atskleidė fragmentuotą situaciją. Valstybinės institucijos visiškai priklausomos nuo joms automatiškai skiriamų subsidijų. Nepriklausomos organizacijos turi vis iš naujo prašyti nedidelės paramos. Vis dėlto keletas mažų nepriklausomą finansavimą turinčių organizacijų, pavyzdžiui, „Rex“ ir „kuda.org“, ėmėsi veiklos, kuria paprastai užsiima valstybinės institucijos. Tiesioginė parama menininkams ribota, kaip ir rinka. Čurčič prognozuoja, kad 2015 m. menas bus pirmiausia finansuojamas tarptautinių visuomeninių fondų, tačiau tai priklausys nuo griežtai reguliuojamos kultūros politikos, o individualiai dirbantiems menininkams teks konkuruoti su naujais partnerių tinklais ir neformaliomis grupėmis. Jai atrodo, kad labai svarbu skirti komercinius ir nekomercinius kultūros produktus ir išvengti situacijos, kai meno rinka tampa „svarbiausia estetikos ir meno lauko tendencijų reguliuotoja“.

Berlynui tapus suvienytos Vokietijos sostine, šalies kultūrinis gyvenimas smarkiai pasikeitė – iš regionų persikėlė į sostinę. Cornelios Sollfrank nuomone, ši „nacionalizacija“ sutapo su atsinaujinusia Vokietijos, kaip „kultūringos tautos“, idėja, t.y. Vokietija laikoma „dominuojančia kultūra“. Su šia idėja susiję keli prestižiniai ir politiškai motyvuoti projektai. Pavyzdžiui, privati Flicko kolekcija Hamburgo nacionalinėje galerijoje buvo finansuojama valstybės. Todėl išaugo kolekcijos vertė – visuomeninės ir privačios partnerystės labiau remia privačią sferą ir jos sėkmės kriterijus, kurių matas – daug žiūrovų ir pelnas. Todėl nestebina, kad menininkams tenka mažiau nei 1 proc. valstybės paramos. Klasikinę humanistinę-buržuazinę paramą „alternatyviam“ menui, kurio auditorija maža, pakeitė ekonominės ir funkcionalistinės pozicijos bei veiksmai. Sollfrank daug tikisi iš mikrosistemų, kurios galės pasipriešinti požiūriui, esą visas menas turi turėti prekinę vertę. Kitaip 2015 m. meno institucijos bus pusiau laisvalaikio centrai ir teminiai parkai.

Hüseyinas Bhari Alptekinas optimistiškiau žiūri į procesus Turkijoje, kur dar nėra rimtos kultūros politikos, bent jau tokios, kuriai rūpėtų menas – taigi nėra ką prarasti. Privatūs rėmėjai tampa vis aktyvesni ir pradeda vertinti ryšius su ES. Turkijoje taip pat buvo keletas reikšmingų meno projektų, tad vis daugiau menininkų ir kultūros kūrėjų iš kitų šalių atvyksta gyventi į Stambulą. Ir nors daug ką čia lemia egzotikos elementas, taip formuojasi vaisingas bendradarbiavimas, ir Turkijos menininkams atsiranda galimybių realizuoti projektus užsienyje. Autorius mano, kad 2015 m. jau bus sumažėjusi menininkų ir valstybinio finansavimo hierarchija. Jis tikisi, kad menas bus laikomas dar viena pažinimo skatinimo forma.

Belgijoje meną istoriškai formuoja kultūros politika, pagal kurią skiriamos flamandų ir prancūzų kultūros. Taip pat šioje sistemoje, kurioje daug alternatyvios veiklos, veikia nemažai privačių kolekcininkų. Frédérico Jacquemino manymu, tai sukūrė mitą, kad menininkai iš komercinės sistemos turi naudos, tuo tarpu, išskyrus kelis jų, praturtėja tik tarpininkai. Neseniai įkurtas valstybės remiamas „menininkų statutas“, turintis garantuoti menininkams reguliarias pajamas (1000 eurų per mėnesį), iš tikrųjų gerai neveikia. Kriterijai, pagal kuriuos skiriama ši parama, palaiko reklamą, o ne rimtą meną. Tad 2015-aisiais kultūros valdymo aparatas bus pakitęs. Daugybė meno centrų Belgijos regionuose bus finansuojami ES ir bus daug investuojama į kultūros infrastruktūrą. Svarbiausia kryptis bus patenkinti naują korporacinį alkį menui ir apsaugoti politiką nuo nepageidaujamų fašistinių bei nacionalistinių tendencijų.

Olegas Kirejevas teigia, kad Rusija išgyvena tikrą pereinamąjį laikotarpį, kai menininkai siekia tarptautinio pripažinimo ir integracijos, o tai reiškia vis didėjančią komercializaciją. Tai prasidėjo atidarius daug naujų galerijų ir pradėjus rengti meno mugę Maskvoje, kur vietos vidurinioji klasė yra svarbūs potencialūs pirkėjai. Menininkai negauna jokios valstybinės paramos, išskyrus vadinamąjį „Juodojo kvadrato prizą“ (5000 eurų). Šios situacijos padariniai jau apčiuopiami: meno vulgarizacija ir dekonceptualizacija, kritikų ir kritinio diskurso išnykimas (nes to nereikia norint parduoti kūrinį), taip pat auga naujasis avangardas, kylantis iš sistemos pakraščių. Kirejevo manymu, avangardas yra visuomenės nervų ir imuninės sistemos dalis – jis augs aplink nacionalinius šiuolaikinio meno centrus, finansuojamus Kultūros ministerijos, kur savo idėjas išbando 8-ajame dešimtmetyje gimę menininkai . Periferijose gyvenantys kūrėjai užmezga kontaktus apeidami Maskvą. O ateityje menas Rusijoje atliks svarbesnį vaidmenį kuriant pilietinę visuomenę ir funkcionuos kaip svarbus ryšys tarp inteligentijos ir visuomenės.

Tone Hansen rašo, kad 2015 m. Norvegijoje vis daugiau pinigų bus investuojama į meną per Kultūros ir verslo forumą. Valstybė taip pat nori pasinaudoti savo institucijomis ir iš paramos kultūrai gauti socialinį „pelną“. Tačiau daug valstybinių institucijų privatizuota, o tai lemia mažesnį skaidrumą ir atsiskaitomumą. Taip pat sumažėjo viešų diskusijų, o atotrūkis tarp menininkų ir institucijų padidėjo. Menininkai nebegali tikėtis honorarų už parodas, nes institucijos veikia kaip „palengvintojos“, o ne kaip atsakingos visuomeninės sferos veikėjos. Hansen pabrėžia, kad menininkai, atsisakantys susilieti su pramogų industrija, neišvengiamai gyvens blogai.

Kaip šie regionų tyrimai susiję su tuo, kas vyksta bendrame Europos kontekste? – klausia Maria Lind. Jau nuo 2004 m. planuota sukurti „Kultūra 2000“ pakeisiančią naują kultūros programą. Tačiau Prancūzijai ir Olandijai atmetus Europos konstituciją ir žlugus biudžeto deryboms, procesas užsitęsė. Vis dėlto reikia tikėtis permainų – atviresnio valdymo stiliaus. Taip pat buvo konservatyvių pasiūlymų padidinti finansavimą klasikos vertimams iš graikų ir lotynų kalbų ir ekonominių pasiūlymų skatinti tik vadinamąsias „kūrybines industrijas“ (pvz., reklamą ir dizainą). Programos „Kultūra 2007“ ambicijos mažesnės nei ankstesnių programų. Joje užimama gynybinė pozicija – atsisakoma senosios idėjos, kad kultūra vertinga pati savaime, užleidžiant vietą jos funkcijai europinio pilietiškumo, įvaizdžio kūrimo ir užsienio politikos kontekste. Pagal naująjį ES biudžetą parama žemės ūkiui bus perleista žinių ekonomikoms, kas bus naudinga ir kultūrinėms industrijoms. Lieka tik klausti, ar tai pozityviai veiks nekomercinio meno lauką? Kitas pasikeitimas tas, kad bendradarbiavimo struktūros reikalaus daugiau partnerių, ilgesnio bendradarbiavimo laikotarpio ir aukštesnio biudžeto slenksčio, taip privilegijuojant didelius žaidėjus iš turtingesnių ES šalių. Žinoma, šioje sistemoje menininkas ir kūrybinė mintis tėra nereikšmingi veikėjai.

Parengė Agnė Narušytė