Pirmasis

Išmirę jaunieji

Apie XIII Vilniaus tapybos trienalę „Dialogai“

Kristina Stančienė

iliustracija
Mikalojus Povilas Vilutis. XIII Vilniaus tapybos trienalės ženklas

Su Lietuvos dailininkų sąjunga susijusius renginius paprastai lydi ne visai malonus šleifas – šiai organizacijai neretai sakomi „komplimentai“ apie perdėm didelį tradicionalizmą, stagnaciškumą, biurokratizmą. Ne paslaptis, kad tam tikra frustracija, trintis tarp konservatyvios, „seniokiškos“ LDS elgsenos ir šiai oponuojančių „progresyviųjų“ meninių jėgų aiškiai žymi visą pastarųjų dešimtmečių Lietuvos dailės gyvenimą. Šis reiškinys įgyja įvairių pavidalų ir formų – nuo aiškaus priešiškumo iki pusiau viešo bambėjimo apie „užgrobtas“ ŠMC patalpas, apie sunkią dalią tradicinių menų, videomeno ir kitų šiuolaikiškesnių formų išstūmtų iš prestižinių parodų salių. XIII Vilniaus tapybos trienalė „Dialogai“ – puiki proga „pasitikrinti“ dabartinę situaciją, apžvelgti parodoje ryškėjančią LDS prioritetų visumą. Be to, juk ši tradicinė paroda – tarptautinė, pretenduojanti į Baltijos regiono tapybos apžvalgą: greta lietuvių menininkų darbų matome ir Rusijos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Lenkijos, Suomijos, Danijos nūdienos meno pavyzdžius.

Pasak vienos iš parodos kuratorių R. Mikučionytės, šiemetinė trienalė – bandymas atrasti ryšį tarp atskirų regiono valstybių tapybos patirties, kalbėti apie bendresnius Šiaurės šalių meninės raiškos ypatumus. Dialogas, kaip parodos leitmotyvas, turėtų sugestijuoti ne tik skirtingų kartų lietuvių tapytojų sąsajas, bet ir dabarties tapybos santykį su tradicija – tai patį tapybinės kalbos pobūdį, išraiškos nuosaikumą įvardijanti kategorija. Siekta išsitekti vartotojui įprasto „paveikslo“ ribose, tarsi sugrąžinti jam tradiciškai stiprias pozicijas.

Erzinantis, kartais net šokiruojantis stilistinis, kokybinis margumas, akivaizdžiai atiduota duoklė nepajudinamiems mūsų tapybos postulatams XIII Vilniaus tapybos trienalėje sukėlė daugybę klausimų: pavyzdžiui, kiek „sveikas“ ir natūralus yra tas kartų dialogas, kodėl didžiulėje parodoje paradoksaliai niveliuojamas kuratoriaus vaidmuo (o tai savo ruožtu nulėmė visos ekspozicijos kokybę) arba kodėl iš esmės visai geri ketinimai prastos vadybos dėka įgauna ironiško atspalvio.

Pirmosios žinasklaidoje pasirodžiusios publikacijos, skirtos XIII Vilniaus tapybos trienalei ir ją lydinčiam V. Poškaus „atstumtųjų salonui“, išsamiau apžvelgė tradicinių meno krypčių atšvaitus eksponuojamoje lietuvių tapyboje. Atpažįstamas braižas čia vertintas neigiamai, kaip standartais tapusios meninės elgsenos išdava. Tačiau tai nereiškia, kad radikaliai nauja maniera, stulbinančiais atradimais nenustebinę kūriniai dėl to tapo blogesniais ar nevertais šiuolaikinės dailės diskurso. Ypač jei kalbėtume apie gestiškosios tapybos, ekspresyviosios meninės mokyklos atstovus – J. Gasiūną, R. Bartkevičių, V. Dubauską, A. Skačkauską. M. Skudučio tapyba ir objektai, tegul ir gana „retrogradiški“, yra vertingi jausminga Vilniaus senamiesčio peizažo ir jo gyventojų traktuote, pasižyminčia individualia dramatiškumo, absurdo, optimizmo ir nihilizmo pajauta. Įdomių įžvalgų nestokoja ir E. Gineitytės, N. Saukienės, A. Kirvelytės, A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės, S. Staniūno, A. Petrašiūnaitės kūriniai. L. Liandzbergio, L.L. Katino kompozicijose gestiškasis ir dekoratyvus, preciziškas, intuityvusis ir racionalusis pradai savitai sumišę su pseudomokslinėmis aspiracijomis, filosofiniais ir ironiškais samprotavimais – taip pat yra nors ir puikiai atpažįstama, bet neabejotinai stipri „Dialogų“ savybė.

iliustracija
Marko Mäetamm. „Aš ten“. 2005 m.

Kadangi greitai vieša paslaptimi tapo užkulisiniai trienalės niuansai, atrankos komisijos narių bei parodos dalyvių dubliavimasis, klausiau R. Mikučionytės, kaip LDS buvo apibrėžtas parodos kuratorių darbas. Pasirodo, čia jiems teko spręsti daugiausia organizacinius, techninius klausimus, rūpintis parodos rengimu, o ne dalyvių atranka bei jos kriterijais. Šie dalykai buvo sprendžiami bendra komisijos valia. Minėta aplinkybė paaiškina ir daugelį, švelniai tariant, nenusipratimų – nuobodžių ar abejotinos meninės vertės kūrinių atsiradimą, ne visada pateisinamą trienalės dalyvių sudėtį. Originalumu nepasižymėję G. Vitartaitės, A. Biguzo kūriniai (beje, šio menininko maniera, formų traktuotė, figūros paradoksaliai primena V. Paukštės tapybą), gausi J. Daniliausko paveikslų kolekcija, ant slidžios ribos tarp savito požiūrio į Lietuvos istoriją ir vulgarios, kičinės raiškos, „neskanių“ dalykų balansuojanti A. Vozbino tapyba, gaila, atrinkti anaiptol ne patys geriausi talentingo tapytojo S. Teitelbaumo kūriniai – tai pirmiausia į akis kritę „Dialogų“ akibrokštai. Jų nepalyginti daugiau užsienio menininkų kūrinių kolekcijoje: Skandinavijos, artimiausių kaimynų latvių, taip pat estų tapybos gausoje yra tikrai dėmesio vertų kūrinių, bet Rusijos tapyba paliko slogų, labai jau „eldėesišką“ įspūdį – nuo saloninių, nuvalkiotos realistinės, kiek atmieštos ekspresionizmo, impresionizmo elementais raiškos iki neskoningų, plakatiškų, didaktinio pobūdžio „metaforų“ apie Rusijos socialinę, politinę padėtį.

Grįžtant prie „Dialogų“ dalyvių sudėties, privalu pakalbėti ir apie kartų kaitą, išryškėjusius LDS vertinimo kriterijus. Kaip žinia, šiemetinėje trienalėje tematome vos vieną kitą jauną veidą, o ir tie jaunieji – Ž. Augustinas, S. Maslauskaitė, S. Teitelbaumas ar A. Kirvelytė – taip pat nėra vakarykščiai VDA absolventai. Solidi biografija ir portfolio buvo vienas lemiamų komisijos atrankos kriterijų (apie menininkų pateiktų dokumentų pobūdį įdomiai kalba R. Mikučionytė straipsnyje „Monologai provokuoja dialogus“, „Literatūra ir menas“).

Parodos kataloge, kur taip pat suponuojama tekstų, minčių bei idėjų diskusija, J. Gasiūnas, tarsi koks ironiškas mūsų laikų Nostradamas, pasakoja savo „pranašišką“ sapną apie ateityje, po gero dešimtmečio, įvyksiančią eilinę tapybos trienalę, kurioje besisukiojantys šventiškai pasitempę lietuvių tapybos klasikai, vaikštantys greta savo nekintančių, laiko neveikiamų kūrinių, kalba, jog visai dėl paprastos priežasties ekspozicijoje nematyti jaunųjų tapytojų. Ogi jų nebėr – jie tiesiog išmirė...