„Idiotas“ šokio scenoje

Igoris Zaripovas (Myškinas) M. Raškovskio nuotr.

Į Lietuvos choreografų kūrybą vis dar žvelgiame atsargiai, kaip į Raudonosios knygos objektą, džiaugdamiesi kiekvienu šokio, kaip savarankiškos teatro rūšies, kūriniu. Nepaisant gana intensyvios Šokio informacijos centro prodiuserinės veiklos, choreografijos, kaip stambesnių apimčių teatrinės formos, viltis vis dėlto daugiausia siejame su dviejų choreografų – Jurijaus Smorigino ir Anželikos Cholinos vardais. Būtent jų vadovaujamų šokio teatrų produkcija formuoja kol kas gana ploną choreografijos kultūrinį sluoksnį.

Naujausią savo premjerą – šokio spektaklį „Idiotas“ pagal to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio romaną – „Vilniaus baletas“ ir jo vadovas Jurijus Smoriginas pristatė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Dviejų dalių spektakliui tai suteikė solidumo, leido išmėginti įtaigos galią didelėje sceninėje ir žiūrovų erdvėje – taip pat ir įpareigojo joje nepaskęsti.

Didiesiems savo kūriniams Lietuvos choreografai vis dar renkasi pasaulinės literatūros klasikos veikalus ir pagal pačių parašytus libretus derina muziką. Dviejų dalių romaną J. Smoriginas kondensavo iki dviejų dalių beveik pusantros valandos trunkančio vaidinimo, o jo jausminį ir ritminį foną kūrė pasitelkęs Sergejaus Rachmaninovo muziką.

Šokio spektaklyje nėra būtina nuosekliai sekti rašytojo kuriamų siužetinių peripetijų vingiais – svarbu sukurti adekvačiai įtaigų, dramaturgiškai nuoseklų plastinį pasakojimą, kuriame visi veikėjai ryškintų pagrindinę veikalo idėją. J. Smoriginas daugiausia dėmesio skyrė žmogaus asmenybės dvilypumui, nesugebėjimui ar nenorėjimui prisitaikyti prie visuomenės normų, siekė atskleisti sielos ir pasaulio labirintuose pasmerkto klaidžioti žmogaus dramą. Vidinį asmenybės susidvejinimą perteikia epileptiko kunigaikščio Myškino linija, iliustruojama kartkartėmis susiskaldančiu, susidvejinančiu jo paveikslu, o išoriniame Myškiną supančiame pasaulyje ši tema perteikiama per Nastasijos Filipovnos blaškymąsi tarp Myškino ir Rogožino.

Režisūriniu atžvilgiu spektaklyje ryškiausios dvi scenos, kurių vaizdinius kuria „Vilniaus baleto“ studijos auklėtinės, energinga plastika pripildančios spektaklio erdvę gaivališkos, pulsuojančios materijos. Nors „Idioto“ pradžia geležinkelio stotyje neišvengiamai asocijuojasi su kai kuriais „Anos Kareninos“ epizodais, meniniu požiūriu tai nuosekli, motyvuota ir stilinga spektaklio uvertiūra, skubriu nervingumu kontrastuojanti su giedru ir ramiu kunigaikščio Myškino, viltingai grįžtančio į tėvynę, nusiteikimu, įprasmintu laimingos monetos radimo epizodu. Jausmiškai paveikus yra ir skambinimo varpais epizodas prieš neįvykusias Myškino ir Nastasijos Filipovnos sutuoktuves, primenantis beviltišką pavojaus signalą, įspėjantis apie artėjančią tragediją.

Kitos spektaklio siužetinės linijos sprendžiamos pasitelkus ryškesnes, pakankamai išplėtotas choreografines scenas, nors ne visos jos tolygiai įtaigios ir išbaigtos. Kai kur į akis krenta nesubalansuota juslingo, beveik impresionistinio šokio ir manieringos vaidybos dermė (pirmoji scena Jepančinų namuose), ribota artistinių išraiškos priemonių skalė (nuolatinis susiėmimas už galvos ir jos purtymas), kai kada pasitelkiant net neskoningus sprendimus (Myškino lipimas ant Nastasijos Filipovnos), kurie tik iliustruoja pagrindinio herojaus dvasinę negalią. Pernelyg tiesmukai formuojamas ir Rogožino įvaizdis – smurtinis jo elgesys su Nastasija Filipovna (antausiai, spardymas kojomis) nedera prie choreografinės šio dueto formos, jos plastinių pustonių, formuojamų minkštais, sklandžiais judesiais ir jautriais, nedrąsiais prisilietimais. „Idiotui“ kenkia kituose baletuose matyti sprendimai – kad ir epizodas su ilgu baltu šydu, kuris neįgauna siekiamo metaforiškumo ir apsunkina spektaklį iliustratyviu butaforiškumu.

Jausmingi, plastiški duetai – bene įdomiausi „Idioto“ fragmentai, kuriuose abstrakčiai bylojama apie prieštaringus žmogų draskančius jausmus. Šie epizodai (su nedidelėmis išimtimis) emociškai paveikūs, nes jais nesistengiama pasakoti siužeto, jie atskleidžia emocines žmogaus būsenas, o artistams suteikia progą improvizuoti.

Olga Konošenko (Nastasija Filipovna) ir Mantas Daraškevičius (Rogožinas) M. Raškovskio nuotr.

„Idioto“ artistinis pagrindas – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjai. Pagrindinį vaidmenį kuriantis Igoris Zaripovas įdomus ir sklandžia šokio forma, ir neforsuota vaidyba, kurioje svarbiausia – atviras, naivus žvilgsnis, aiškiai bylojantis apie jo nesugebėjimą perprasti to, kas vyksta aplink jį. Myškino scenos su jo Ego – Tomu Dapšausku – dramatiškai ir plastiškai intensyvios, kartais šokėjams pavyksta sukurti tikslingą vidinę įtampą, atsikratančią iliustratyvių personažo dvilypumo bruožų, nors jų faktūrų skirtumą nesunku pastebėti sinchroniškumo reikalaujančiose choreografinėse kombinacijose.

Olga Konošenko, berods, pirmą kartą dirbanti su J. Smoriginu, perprato jo plastiką, jausmingais sukiniais, išraiškingomis pozomis išryškino grakštų išorinį Nastasijos Filipovnos pavidalą, neoklasikinę jo formą papildydama atitinkamu turiniu, nors jam praverstų daugiau aistros. Pirmą kartą su J. Smoriginu dirbo ir jauniausias Lietuvos nacionalinio baleto šokėjas Mantas Daraškevičius, sukūręs agresyvia energija pulsuojančio Rogožino vaidmenį ir šį įvaizdį išsaugojęs net iki paskutiniųjų reveransų spektakliui pasibaigus. Atkreipė dėmesį maksimalus šokėjo atsidavimas vaidmeniui, tikslingai valdoma šokio forma, kurios efektingos detalės tapo motyvuotomis veikėjo charakterizavimo priemonėmis.

Jepančinų šeimyną įkūnijo Goda Bernotaitė (Generolienė), Žavinta Čičelytė (Aleksandra), Kristina Kanišauskaitė (Adelaida) – šios veikėjos charakterizuojamos neoklasikinio šokio priemonėmis, pasikartojančiomis judesių kombinacijomis. Živilė Baikštytė (Aglaja) kuria dar vieną siužetinę intrigą, sukomplikuojančią ir taip sudėtingą Myškino gyvenimą. Aglajos ir Myškino scena, prieš kurį laiką rodyta J. Smorigino „Meilės duetų“ vakare, spektaklio kontekste įgavo daugiau argumentacijos, ryškesnės buvo Aglajos pastangos pelnyti Myškino dėmesį, akivaizdus jų bergždumas bei beviltiškumas.

Specialiai savo baleto studijos auklėtiniams J. Smoriginas sukūrė porą šalutinių personažų – Misha Levinas atliko Lebedevo vaidmenį, ir nors jo siužetinė reikšmė nebuvo akivaizdi, šokėjas groteskiškais, laužytais judesiais papildė spektaklyje naudojamos choreografinės stilistikos skalę. Evelina Zorubaitė, kuriai buvo skirtas Mergelės iš Šveicarijos vaidmuo, išsiskyrė gaivališku šokiu, intensyviais atliekamų judesių išgyvenimais. Jos epizodas, iškylantis Myškino prisiminimuose, choreografui turėjo lemiamos reikšmės projektuojant spektaklio finalą. Vis dėlto „Idioto“ pabaigai pristigo aiškesnės režisūrinės ir muzikinės artikuliacijos – pasprukusi nuo Myškino su Rogožinu, Nastasija Filipovna iškart buvo nužudyta; prie sustingusios aukos ir žudiko grupės tyliai prisišliejus Myškinui, jo Ego liko kartu su naiviais ir vaikiškais šveicariškais prisiminimais.

Jau ne pirmą kartą kostiumus J. Smorigino spektakliui kuria Ana Lorens. Santūrus, nepretenzingas jos sugalvotas vyriškų drabužių ansamblis, tačiau moteriškiems apdarams stigo vientisumo. Ilgos klostytos suknelės neoklasikiniams judesiams ant pirštų galų suteikė plastiškumo ir tam tikros erotikos, tačiau skirtingos medžiagų faktūros, koloritas ir aksesuarai vienas su kitu nederėjo. „Idioto“ scenografija – jaunos dailininkės Ivetos Ciparytės debiutas. Minimaliomis priemonėmis – tamsiomis ir šviesiomis uždangomis – dailininkė siekė sukurti kontrastingą veiksmo foną, o papildomų detalių jam suteikė vasarnamio baldų komplektas Myškino apsilankymo pas Jepančinas epizode, taip pat ir virvių ryšulys, antrojoje dalyje virtęs plastine skambinimo varpais asociacija. Sauliaus Dziminsko šviesos suteikė spektakliui nervingo, kameriško intymumo, tačiau iš esmės spektaklio vaizdui trūko išbaigtumo. Tikėtina, jis atsiras kituose „Idioto“ spektakliuose.