Kinas

Artėja „Kino pavasaris“

Festivalis pristatys geriausią Europos filmą

iliustracija
Florian Henckel von Donnersmarck

Sunku patikėti, bet kovo 22 d. Vilniuje prasidėsiantis Tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks jau dvyliktą kartą. Šiemet festivalis pasiūlys ir ilgokai lauktų naujovių. Viena didžiausių naujienų – šalia kino centro „Coca-Cola Plaza Vingis“ veiksiantis „Kino pavasario“ klubas. Pirmasis klubo renginys vyks jau kovo 15–16 d. Čia bus surengtas seminaras filmų vertėjams. Klube vyks diskusijos, filmų peržiūros ir vakarėliai. Vienas jų – „The Kill Bill Party“, kuriame garsiojo filmo muziką atliks grupė „The Tarantinos“. Tarp festivalio svečių – garsus fotografas Nicholas Guerinas. Kovo 19 d. „Akademijos“ galerijoje, „Skalvijos“ ir „Vingio“ kino teatruose bus atidaryta šio fotografo paroda „Pasaulio kinematografų portretai“. „Kino pavasaris“ išlaikys ryšius ir su literatūra. Kartu su filmais jauniesiems žiūrovams bus pristatomos su filmo tema, žanru ar autoriumi susijusios knygos ir jų autoriai, dailininkai, istorija.

Šiemet festivalio filmai bus suskirstyti į programas, o geriausiems iš jų profesionalų žiuri skirs apdovanojimus. Pasaulyje vertinamų režisierių darbai bus rodomi programoje „Pripažinti meistrai“. Jauniems ir dar negirdėtiems talentams skirta speciali programa „Nauji atradimai“. Prie šios programos filmų prisidėjo ir lietuvių kino menininkas: garsių dokumentininkų Peterio Brosenso ir Jessicos Woodworth vaidybinį filmą „Kadakas“ nufilmavo operatorius Rimvydas Leipus. Lietuvis – neabejotina vaizdingo kūrinio apie klajoklių gyvenimą Mongolijos stepėse žvaigždė, jo pavardė titruose – pirmoji. Šokiruojantys, neįprasti filmai pateko į programą „Drąsi vizija“. Programoje „Afrikos balsai“ surinkti vaidybiniai ir dokumentiniai filmai atskleis svarbias ir jaudinančias juodojo kontinento istorijas. „Aktualiosios dokumentikos“ programos filmai pristatys žmoniją sukrėtusius įvykius. Festivalyje numatyta ir garsaus britų kino kūrėjo Keno Loacho retrospektyva. Būtent jo filmas „Vėjas, siūbuojantis miežius“ pernai Kanuose buvo pripažintas geriausiu. Pirmą kartą festivalio istorijoje šiemet bus parodyta konkursinė trumpametražių filmų programa „IKI 15 min“. Joje varžysis apie 30 filmų iš viso pasaulio. Žiūrovai pamatys naujausius filmus, dalyvavusius prestižiniuose Europos (Roterdamo, Klermon-Ferano, Kanų, Berlyno, Venecijos ir kt.) festivaliuose, kai kurie iš jų buvo nominuoti „Oskaro“ apdovanojimui. „IKI 15 min“ pristatys ne tik jaunųjų menininkų kūrybą, bet ir naujus pripažintų kino žvaigždžių Laetitios Casta, Jerzy Stuhro, Mary Sweeney ir Julie Depardieu darbus. „IKI 15 min“ programos filmus vertins žiuri, kurią sudarys kino prodiuseriai, režisieriai, aktoriai ir kritikai.

Festivalio programoje – ir keli šiemet „Oskarais“ apdovanoti filmai. Šiame numeryje pristatome geriausio užsienio filmo „Oskarą“ pelniusį darbą ir jo kūrėją. Prieš tai filmas dar pelnė geriausio Europos filmo apdovanojimą ir apdovanojimus geriausiam Europos aktoriui bei scenaristui, septynias svarbiausias vokiečių kino premijas. Tai debiutanto Floriano Henckelio von Donnersmarcko filmas „Kitų gyvenimai“ („Das Leben der Anderen“).

Florianui Henckeliui von Donnersmarckui trisdešimt ketveri. Jo ūgis – du metrai. Jis kilęs iš aristokratų giminės, kurios rūmai, sunaikinti karo metais, stovėjo dabartiniame Lenkijos mieste Bytome. Režisieriaus tėvas buvo priverstas palikti Lenkiją 1945 m., kai jam buvo dešimt. Von Donnersmarckas drąsiai ėmėsi „Stasi“ temos, kuri atrodė gerokai nuvalkiota. Nuvalkiota ne kino, bet viešų diskusijų ir žiniasklaidos. „Kitų gyvenimai“ nukelia į 1984-uosius, į Rytų Vokietiją, tada vadintą VDR (Vokietijos Demokratinė Respublika), ir pasakoja saugumo kapitono Vislerio (Ulrich Mühe) istoriją. Kapitonas gauna nurodymą sekti dramaturgą Georgą Dreimaną (Sebastian Koch). Ištikimas totalitarinio režimo tarnas Visleris žiūrovų akyse išgyvena permainą, nes rašytojo dėka jam atsiveria vidinės laisvės pasaulis. Tačiau filme tai nėra paprasta: auka tampa budeliu, budelis tampa auka. Kartu režisierius aiškiai brėžia gėrio ir blogio ribas. Laimei, jis nepatenka į didaktikos pinkles, išlaiko filmo stilių ir geriausių trilerių vertą įtampą. Geru stiliumi pasižymi ir pats Florianas Henckelis von Donnersmarckas. Spalvotoji vokiečių spauda padarė jį sezono didvyriu, o žurnalas „Bunte“ net įdėjo tarp 55 gražiausių vokiečių.

Kaip gimė sumanymas imtis šios temos? Gal buvo asmeninių priežasčių?

Mano apsisprendimą paveikė du dalykai. Pirmiausia – neužmirštami prisiminimai iš kelionių į Rytų Berlyną ir VDR. Buvau devynerių ir labai susidomėjau, kas sukelia tokią baimę suaugusiesiems. Jie iš tikrųjų bijojo. Pajutau tai, kai mano tėvai pereidinėjo sieną – jie gimė Rytuose ir, matyt, todėl buvo tikrinami kruopščiau. Vaikai tiksliai pajunta tokius jausmus. Be šių prisiminimų vargu ar būčiau mokėjęs perteikti filmo temą. Kitas svarbus dalykas buvo studijų metų prisiminimai. Pamačiau bendru planu nufilmuotą epizodą, kuriame buvo matyti vyras, sėdintis prietemoje su ausinėmis ant ausų. Jis klausėsi nepaprastai gražios muzikos, nors visai to nepageidavo. Tas žmogus mano vaizduotėje transformavosi į kapitoną Gerdą Vislerį. Kompozitorius Gabrielis Yaredas yra man sakęs, kad kūrėjai – tai tik klausytojai. Jei tai tiesa, turi egzistuoti ir kažkoks transliuotojas, nuolat siunčiantis mums stiprius signalus. Iš 17 milijonų VDR gyventojų su saugumu bendradarbiavo per 300 tūkstančių! Gal todėl mes privalėjome pirmieji apie tai papasakoti kine? Baiminausi, kad ši tema nieko nesudomins. Bet juk daugybė šalių patyrė komunizmo beprotybę – tai nei negyva, nei abstrakti tema. Žinoma, vokiečių patirtis ypatinga – jokia kita šalis nebuvo padalyta į dvi dalis.

iliustracija
„Kitų gyvenimai“

Labai kruopščiai rengėtės filmui...

Aplankiau daug vietų, kad pajusčiau tų laikų atmosferą, pvz., Hohenschönhausen muziejų, tuometę Saugumo ministeriją, Birthlerio biuro archyvus. Labai daug davė pokalbiai su liudininkais. Tai ir „Stasi“ funkcionieriai, ir jiems dirbusios prostitutės, ir žmonės, kurie buvo kalinami Normannenstraße – centrinėje „Stasi“ būstinėje. Man pavyko susipažinti su įvairiais požiūriais ir dažnai viena kitai prieštaraujančiomis istorijos versijomis, tačiau įgijau ir tikresnį to laiko tiesos pojūtį. Gal pats svarbiausias dalykas buvo galimybė bendrauti su filmavimo grupe ir aktoriais, kurių didžioji dalis kilę iš Rytų. Kai kurie atsinešė į filmą ir savo patirtį. Dažnai darbas prie filmo jiems suteikdavo pirmą progą apie tai pasikalbėti. Praėjus 14 metų po susivienijimo! Kai kurios žaizdos iš tikrųjų gyja ilgai.

Ar rėmėtės konkrečiais žmonėmis ir istorijos įvykiais?

Filmo herojai gimė sujungus daugybę autentiškų personažų. Keli žmonės gal tikrai atpažins save. Tačiau „Kitų gyvenimai“ vis dėlto nėra „pasakojimas-mįslė“. Personažai ir įvykiai sąmoningai nėra „iššifruojami“. Man tai buvo svarbu, kad nepasimesčiau tarp istorinių detalių. Norėjau pasakoti apie tikrus žmones, bet panardindamas juos į aiškiai apibrėžtas aplinkybes ir kur kas emocionaliau. Panaudojau daug tikrų biografijų fragmentų, bet sukūriau iš jų fiktyvius herojus, nes norėjau, kad mano filmas būtų traktuojamas kaip universali istorija.

Daugeliui filmo aktorių jis turi labai asmenišką reikšmę. Volkmaras Kleinertas buvo įkalbinėjamas bendradarbiauti su saugumu. Dar labiau jaudina kapitoną Vismarą suvaidinusio Ulricho Mühe’s istorija. Teismas pareiškė, kad negali vienprasmiškai tvirtinti, esą jo žmona iš tikrųjų šnipinėjo nuosavą vyrą.

Taip, nors tai absurdas. Yra 500 puslapių byla, joje 23 žmonos ataskaitos, užrašai apie drauges, susitikimus ir keliones, apimantys 10 metų, ir net pastabos, kad ji viską išsaugotų paslaptyje nuo vyro. „Spiegel“ išspausdino didelį straipsnį apie tai, kad ši medžiaga yra tikra, jos autentiškumą patvirtino specialistai, tačiau teismui to nepakanka, nes negalima paneigti, kad byla nebuvo sufabrikuota ir parašyta daug vėliau „Stasi“ karininko.

Ar kalbėjotės apie tai su Ulrichu Mühe?

Tik kartą, kai ėmiau specialų interviu apie jo žmoną. Jis jos nei pasmerkė, nei nuteisė. Tik stengėsi suprasti, kodėl ji taip stipriai tikėjo sistema. Labiausiai jį skaudino faktas, kad žmona viską neigė. Beje, to mokė saugumas: užsispirti ir tylėti iki pat mirties. Nedaug agentų ir bendradarbių dabar turi drąsos prisipažinti.

Taip, kaip tai padarė vieno Jūsų aktorių Charly Hubnerio tėvas, kuris nusprendė papasakoti, ką veikė anksčiau?

Iš tikrųjų neįtikėtina: Charly tėvas turėjo drąsos pasakyti tiesą ir atsiprašyti žmonių, kuriems galėjo pakenkti. Beje, filme stengiausi parodyti, kokia tai subtili tema: tada žmonės jautė nuolatinę įtampą, o saugumas naudojo niekšiškus metodus. Žvelgiant iš šių dienų lengviausia yra kaltinti.

Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje taip pat dažnai stulbina žmonių požiūris į istoriją: lenkai vis dažniau kalba apie Liaudies Lenkijos nostalgiją, vokiečiai – apie Ostalgiją („Ost“ – vokiškai Rytai). Kūrėtė filmą aiškiai nusistatęs „prieš“?

Ne, neturėjau tokio tikslo, nors viliuosi, kad „Kitų gyvenimai“ leis pamatyti tą praeities pusę, kuri dabar prisimenama vis rečiau. Prisipažinsiu, kad Ostalgija man yra idiotiška: kaip po visos tos skausmingos patirties ir sunkaus kelio, siekiant išeiti iš komunizmo ir gyventi laisvoje šalyje, šiandien galima sakyti, kad, nepaisant nieko, tada buvo nuostabu? Man atrodo, kad tie, kas nostalgiškai prisimena jaunystę, iš tikrųjų ilgisi ne sistemos, o savo jaunystės.

Ką manai apie tokius filmus kaip „Viso gero, Leninai“ ar „Saulėta alėja“?

Abu juos mėgstu, nors manau, kad mano filmas yra arčiau tiesos. Kai žiūrėjau „Viso gero, Leninai“, ir juokiausi, ir buvau sujaudintas. Man nepatiko tik viena – praeities rodymas taip, tarsi tada viskas buvo gerai.

Ar sąmoningai savo filme akcentuojate tuštumą?

Tikrai ne todėl, kad būtų pritrūkę pinigų užpildyti kadrą (juokiasi). Pamenu laikus, kai su motina važinėjau į Rytų Berlyną. Mūsų draugai nuolat bijojo, kad kas nors mus pamatys kartu su jais ir nuolat atsigręždavo atgal: kas mato, kad mes su jais kalbamės? Būtent ir dėl to tuometinė VDR buvo tokia tuščia. Žmonės susitikdavo ir kalbėdavosi namuose, retai išeidavo į restoranus ar barus.

Kaip parinkote spalvas ir dekoracijas, kurias matome filme?

Labai aiškiai žinojome, kokių spalvų mums reikia. Pabrėžėme VDR būdingą minimalizmą. Tais laikais buvo daugiau žalios nei žydros spalvos, tad pastarąją ribojome. Panašiai buvo ir su raudona, kurią pakeitė oranžinė. Naudojome ir skirtingus rudos, smėlio, pilkos atspalvius, tačiau nuolat prisimindami, kad tiems laikams buvo būdingas spalvų taupumas.

Pagal reklaminę filmo medžiagą ir žurnalą „Film“ parengė Kora Ročkienė