Be konteksto

Irma Balakauskaitė. „Siena I“ Autorės nuotr.

Galerijoje „Kairė–dešinė“ iki kovo 10 d. veikia Irmos Balakauskaitės skaitmeninės grafikos paroda „Miestas – dekoracijos eskizai“ („Gyvieji paveikslai-I“). Tai – pirmoji ir, kaip pasirodė, sėkminga Irmos skaitmeninių darbų kolekcija.

Šiandien ne vienas menininkas susižavi laiko padiktuota meninės kūrybos priemone, bet ne visiems meistriškai pavyksta ja pasinaudoti. Irmos mėginimas – viena iš šios naujosios grafikos srities išimčių. Kodėl? Todėl, kad kompiuteris šiai menininkei – tai priemonė menui kurti, o ne žongliruoti efektingomis manipuliacijomis, kaip šiandien kartais pasitaiko skaitmeninės grafikos srityje.

Irmos darbai „iškrenta“ iš visų įprastų kontekstų. Dažniausiai tokia pozicija yra nepageidautina, nes tai reiškia būti nuošalyje, nesusietam. Be abejonės, daug kas priklauso nuo paties konteksto – teigiamas, neigiamas ar vidutiniškas jis yra vertinamojo reiškinio atžvilgiu. Esant prastam kontekstui, „nepataikymas“ yra veikiau naudingas nei žalingas, ir atvirkščiai. Irmos atveju minėtas „iškritimas iš įprastų kontekstų“ nemenkina nei pačių kontekstų, nei juo labiau parodoje pristatomų naujų dailininkės kūrinių. Tai veikiau skatina naujo konteksto radimąsi ar jau esamo ribų praplėtimą.

Taigi kontekstas tarytumei yra bendras tam tikros panašiomis savybėmis tarpusavyje susietos daiktų ar reiškinių grupės kokybės matas. Kontekstų gali būti įvairių. Kad ir grafikoje: lakštinės grafikos, knygų grafikos, taikomosios grafikos – o ką jau kalbėti apie atskirų grafikos technikų kontekstus!

Grįžtant prie pirmiausia man į galvą atėjusių kontekstų: žvelgiant į Irmos Balakauskaitės darbus, paminėtini du – lakštinės (tradicinės) ir skaitmeninės (naujosios) grafikos. Jie – neatsitiktiniai, padiktuoti Irmos darbų atlikimo. (Ne)akistata su pirmuoju kontekstu ištinka vos apžvelgus parodą. Plika akimi žiūrėdamas į nespalvotus, kartkartėm preciziškai tikslius ar eskiziškai laisvus miesto motyvus, tariesi matąs prieš save naują estampų ciklą. Išties pirmasis įspūdis diktuoja gan glaudžios sąsajos su tradicine grafika pojūtį. Tik kažkas čia ne taip. Pirmiems įtarumo daigams išrauti ypatingų pastangų nereikia – priartėju prie paveikslų, tiriu tarsi pirmą kartą apžiūrinėdama dar nematytą vabzdį. Anglai apie tai pasakytų – transparency (liet. permatomumas). Iš pažiūros griežtokos geležinkelio bėgių, pastatų, kaminų ir stulpų linijos atidžiai apžiūrint darbus suminkštėja, vietomis sumirguliuoja perklodamos viena kitą, nuvarvėdamos gyvu punktyru. Veriasi keliasluoksnės paveikslų erdvės – tarytum lėtai šliaužtų sustabdyto kino kadrai. Tai primena vieną žaidimą iš vaikystės, kai nedidelį spalvotą paveikslėlį pavertus kitu kampu jo herojus atgydavo – pavyzdžiui, akį pamerkdavo žavi indė... Akyliau įsižiūrėjęs į techninį vieno ar kito Irmos paveikslo sprendimą, netrunki perprasti, kad jų siužetus rezgančios gyvos, ribuliuojančios linijos nėra įprastai grafikoje naudojamų įnagių metalo plokštelėje, o po to ir lape paliktos žymės. Taigi tai toli gražu ne estampai. Pasirodo, ir ne piešiniai, ir galiausiai – net ne fotografijos ar fotomontažai. Tai yra kažkas, kas eliminuoja pirmąjį – lakštinės grafikos – kontekstą.

Antrasis – skaitmeninės grafikos – kontekstas kažkaip netikėtai santūriai blyksteli tik supratus, jog Irmos darbai pagal atlikimo techniką priskirtini būtent šiai kategorijai. Išsyk nesinori tuo patikėti. Neretai dirbtinai kompiuteriu sukurtų motyvų prisodrintas, išoriniu žavesiu padailintas skaitmeninės grafikos kontekstas akistatoje su Irmos darbais kažkodėl tampa nebesodriu ir nebežavesiu. „Gyvieji“ skaitmeniniai Irmos paveikslai čia pat tarytum užsimoja „timptelėti“ pastarojo konteksto ribas platyn. Tik ar būtina? Meistriškai sukonstruota perspektyvos iliuzija, taupiai (kartais net minimalistiškai) ir itin jautriai naudojamos visos įmanomos išraiškos priemonės – tai perdėm nebūdingai asketiška skaitmeniniam kontekstui. Juolab, vis dar bandant žvelgti iš skaitmeninio meno pozicijų, Irmos darbuose tiek daug gyvasties. Tarytum dar justi nuo lapo ką tik atitraukta ranka – ką ten kalbėti apie klaviatūrą. Neįšaldytos miesto vietos, rodos, gyvena ir pulsuoja sau įprastu ritmu, tuo tarsi prieštaraudamos šaltai jas sukūrusio mechanizmo logikai. Tikri „gyvieji paveikslai“. Nors tikriausiai menininkės sumanyto parodos prierašo intencijos buvo kitokios. Bet, manau, ir jų pakanka norint „permesti“ (ne išmesti) kad ir skaitmenine technika atliktus Irmos darbus per skaitmeninės grafikos konteksto bortą. Viena koja lyg ir stovėdami pastarajame kontekste, kita jie remiasi į naujas, dar neuzurpuotas meno valdas, iš esmės nužymėdami grafikai naujai atsiveriančias galimybes.