Užkalbėję nuodėmę

Naujas Algimanto Puipos filmas pagal Jurgos Ivanauskaitės romanus „Ragana ir lietus“, „Placebas“ ir „Sapnų nublokšti“ kaip reta tiksliai atitinka pavadinimą. Tai nėra tik moters meilės kunigui istorija. Tai bandymas užkalbėti žeidžiančius jausmus. Geismą, neapykantą, baimę, pyktį, meilę. Veikėjai kalba daug ir filosofiškai. Tai būdinga mūsų laikams – iškalbėti jausmą. Aprengti jį savo ir kitų žodžiais – ištartais psichoanalitikui, įrašytais, perskaitytais iš Šventojo rašto. Nors dialogų, skambančių „kaip iš knygos“, ir nėra labai daug.

Per pristatymą režisierius kalbėjo, kad tai filmas apie stiprias moteris. Puipos filmuose moterys visada stiprios, o štai vyrai... Vyrai charakteringi. Jų charakterį ir gyvenimą dažniausiai lemia veikla, o moters – meilė vyrui. Ir šiame filme moterys jaučia, o vyrai – dirba. Go (Kostas Smoryginas) – dainininkas, Leo (Remigijus Sabulis) – „patologas“, Paulius (Aleksas Kazanavičius) – kunigas. Tiesa, Nelės Savičenko vaidinama psichoterapeutė Rita irgi dirba – tačiau jos darbas susijęs su jausmų, impulsų, pasąmonės vaizdinių pasauliu. Žinoma, filme vyrų ir moterų pasauliai perteikti subtiliau, pasitelkus ne tik kinematografinių, bet ir tapybinių priemonių arsenalą. Galima pasakyti, kad moterys nutapytos lengvais impresionistiniais potėpiais, o vyrai – plačiais, efektingais gestais. Ko vertas vien kūdikio smegenis su išsiliejusiu krauju kaip paveikslą pasikabinęs patologas! Režisierius kartu su aktoriais nevengia ir saikingo personažų šaržavimo – štai paklode strėnas prisidengęs Sabulio Leo atrodo kaip Amūras po ilgų švenčių, o Nelės Savičenko moteris apatiniais apdarais gali drąsiai konkuruoti su kabareto šokėjomis. Šis ironiškas duetas žiūrovui sukelia daug džiaugsmo, ypač patalogo meilė intymių kino scenų citatoms.

Vis dėlto svarbiausia filme – Vikos (Rasa Samuolytė) ir kunigo meilės istorija. Tiksliau – Vikos gyvenimo istorija, kurioje susipina dvi viena kitą papildančios ir naikinančios meilės – kunigui ir savo vyrui. Šias istorijas sužinome iš jos pačios, atėjusios pas psichologę. Abu vyrai jaunai herojei įkūnija simbolinę Tėvo figūrą. Gerokai vyresnis Go – gyvenimo autoritetas, tėvas Paulius – dvasinis (o netrukus ir fizinis). Nors vidiniai Vikos rūpesčiai nė vienam iš jų nėra labai svarbūs. Jiems ji – pirmiausia moteris. Ta, kuri atneš vaisių, vaikys košmarus, klausys pasakojimų apie didžiųjų karvedžių žirgus ir atsidavusi mylės. O kadangi vyrams svarbiau žirgai ir žygiai, norint pakalbėti apie savo bėdas, tenka kreiptis į specialistę.

Todėl moterų santykis filme ne mažiau svarbus – jų personažai pabrėžtinai kuriami kontrasto būdu. Ugninga, spontaniška, chtoniška, rudeniško aukso spalvomis spinduliuojanti Vika ir šalta, rami, „dangiška“, mėnulio šviesa nutvieksta Rita. Benarpliodamos viena kitos gyvenimo istorijas jos ne kartą tarsi susikeičia vietomis. Tačiau režisierius neryškina tarp jų atsiradusio intymumo dabar madingais lesbietiškais motyvais. Žmonių suartėjimas galiausiai nėra tik fizinis procesas (tai sunkiau įgyvendinama su vyrais, bet apie tai – vėliau). Rasa Samuolytė, tiksliai atskleisdama šviesiąsias ir tamsiąsias Vikos charakterio puses, sukūrė išskirtinį vaidmenį, prikaustantį dėmesį iš ekrano spinduliuojančia vidine energija. Jei būtų teikiami lietuviški „Oskarai“ (gal „Joniai“?), Samuolytė neabejotinai būtų viena realiausių pretendenčių. Nelės Savičenko vaidmuo ne mažiau įtaigus. Tik filmo pabaiga kiek sumenkina Ritos personažo tvarumą – nors plastiškai ir gražiai įpavidalina.

Filme daug pakankamai atvirų sekso scenų, ir jų choreografija įtikina. Kūnų linijos sklandžiai ir charakteringai brėžia erotinį siluetą. Gal mažiau įtikina kai kurių scenų motyvacija – atrodo, kad apleistuose namuose gyvenantys benamiai pripažįsta tik horizontalią moters poziciją. Supantama, kad nereikia į tai žiūrėti tiesmukai – čia svarbiau ne pats veiksmas, o nevilties, susvetimėjimo, savo kūno „išmetimo“ būsena. Bet vis dar naiviai įsivaizduoju, kad tai galima pasiekti ir neišprievartavus moters. Gal brutalumu žudomas sentimentalumas? Žinoma, Puipa nepamiršta ir savo „firminių“ vizualinių akcentų – kad ir prie pat pusnuogių meilužių šmirinėjančios pelytės.

„Nodėmės užkalbėjimas“ – filmas, kur konkreti vieta ir laikas nėra labai svarbu. Tai tarsi mitinis pasakojimas, kuriame herojai ieško atsakymų į esminius būties klausimus. Gal konkretybė ir nėra būtina, kai svarbiausia – ne dabarties, o prisiminimų erdvė. Ji kuriama poetiškai žvalgantis po Vilniaus senamiestį ir kapines (puikus operatoriaus darbas, o dėl interjerų galima diskutuoti). Pati nuodėmė, ribų peržengimas filme yra ne tiek moralinio, kiek asmeninio ir egzistencinio apsisprendimo problema. Apibendrinant galima pasakyti, kad dogmatišką „nuodėmės“ sampratą Puipai su Ivanauskaitės pagalba pavyko užkalbėti. Ir tai padaryta tikrai profesionaliai.