Muzika

Maloniai stebinantis Vilniaus kvartetas

Živilė Ramoškaitė

Jau keturiasdešimt trečius metus mūsų kultūrą gyvina Valstybinis Vilniaus kvartetas. Per šį ilgą laikotarpį kolektyvo gyvenime būta įspūdingų meninių pergalių, gausybė sėkmingų gastrolių, iškilių, ilgam įsiminusių koncertų. Prie intensyvios kvarteto veiklos esame taip įpratę, tarsi kitaip nė būti negali. Toks požiūris, matyt, lėmė ir kelerius metus vis „nenubalsuotą“ Nacionalinę premiją, kurią kvartetas pagaliau gavo 2004-aisiais, kai atidėlioti darėsi jau visai nebepadoru...

Atrodytų, apie Vilniaus kvartetą visi viską žino „iš anksto“: jis gyvena savo apsibrėžtoje repertuaro ir interpretacijos erdvėje, tad kuo nors ypatingai nustebinti ar pradžiuginti tiesiog negali.

Bet tai – visiška neteisybė, išgalvota kasdienių „sensacijų“ paveikto proto. Vilniaus kvartetas, kuriame groja Audronė Vainiūnaitė (pirmas smuikas), Artūras Šilalė (antras smuikas), Girdutis Jakaitis (altas) ir Augustinas Vasiliauskas (violončelė), yra gyvybingas, mąstantis ir nuolat kintantis kamerinis ansamblis. Šis jo kitimas glaudžiai susijęs su kiekvieno nario asmenybės atskirai ir visų šių asmenybių bendru kitimu, lemiančiu kvarteto kūrybinio veido transformacijas. Sakoma, kad lemiamą įtaką šiam procesui daro pirmasis smuikas, tačiau be kitų narių adekvataus supratimo tai neįmanoma. Kita vertus, A. Vainiūnaitės lyderystė yra akivaizdi: aukščiausio lygio smuiko profesionalė, nors ir atšventusi solidžių sukakčių, iki šiol stebina nepaprasta grojimo precizika, kuria darsyk žavėjomės vasario 28 d. Filharmonijoje.

Praeityje būta ir tokių laikotarpių, kai kvarteto grojimo maniera išduodavo nervingumą, asmenybių lenktyniavimą, pastebėdavome ir iš to išplaukiantį nelygų skambėjimą, netgi netikslų intonavimą... Tačiau pastarasis dešimtmetis pasižymi tokia harmonija, kai visos pastangos ir priemonės gali būti pajungiamos vieninteliam tikslui – muzikai.

Neatsitiktinai paskutiniu metu kvartetas, pristatydamas gausybę anksčiau negrotų kūrinių, atliko daug įdomių programų. Jas kolektyvas pateikia kaip ciklus. Ši forma buria nuolatinius klausytojus, o kartu juos kryptingai nuteikia, juolab kad pasitelkiamas dar ir muzikologės Onos Narbutienės komentaras. Naujausią ciklą „W. A. Mozartas ir Viena“, pradėtą sezono pradžioje, Vilniaus kvartetas užbaigė minėtą vasario 28 d. Filharmonijos Didžiojoje salėje.

Koncertas buvo išskirtinis ir šventiškas. Jame dalyvavo du puikūs Vokietijoje gyvenantys instrumentininkai – Jonė Kaliūnaitė (altas) ir Vytautas Sondeckis (violončelė), kuriems prisijungus klausėmės darnaus skambesio kvinteto ir seksteto. Sudėties įvairovei antrino tokia pat įvairi ir intriguojanti programa. Joje greta W. A. Mozarto Styginių kvinteto c-moll, KV 406, ir F. Schuberto „Quarttettsatz“ (D 703) suskambėjo retai atliekami (galbūt išvis Lietuvoje niekada neatlikti?) du opusai: H. Wolfo „Itališka serenada“ styginių kvartetui ir R. Strausso Styginių sekstetas iš operos „Capriccio“, op. 85. H. Wolfą, žinomą daugiausia iš dainų, dabar turėjome progos pažinti kaip subtilų kamerinio styginių ansamblio meistrą. Serenadoje kompozitorius pasitelkia gana skaidrią faktūrą, po kurią „skrajoja“ itališku jausmingumu pasižyminčios temos ir motyvai. A. Vainiūnaitė jas grojo ypač temperamentingai ir kartu elegantiškai, naudodama gausią emocinių atspalvių skalę, o retsykiais nevengdama ir jausmingo sentimentalumo, kai to reikalavo muzikos pobūdis. Visi kvarteto nariai kūrė iš tiesų itališkai dainingą, tačiau kartu ir kamerišką muzikos pavidalą.

R. Strausso Sekstetas, kaip ir kiti jo vėlyvojo laikotarpio opusai, reikalingas gilaus šio kompozitoriaus stiliaus pažinimo, tikslių garso formavimo priemonių ir adekvačios frazių artikuliacijos. Prie Vilniaus kvarteto prisijungus J. Kaliūnaitei ir V. Sondeckiui, negalėjai patikėti, kad tai ne nuolat kartu muzikuojantis sekstetas. Atlikėjai išties jautė vienas kito alsavimą: įvairių pobalsių ir motyvų supinta kūrinio faktūra buvo įgarsinta pavyzdingai tiksliai. Adekvati emocijų skalė ir raiška leido pasinerti į specifiškai štrausišką styginių stichiją, kurią jis yra virtuoziškai įvaldęs savo orkestrinėse dainose ir atitinkamuose simfoninių kūrinių epizoduose.

Schubertą ir Mozartą Vilniaus kvartetas atlieka visą gyvenimą. Šįsyk didžiuosius vieniečius jis grojo ypač sėkmingai. Mozarto Kvintetas su dviem altais žavėjo stilingumu, darnumu ir puikiu skambesiu, prie kurio prisidėjo raiškus ir tikslus J. Kaliūnaitės alto balsas.