5 Ilčiukai viename mieste

Vidmantas Ilčiukas. Fotografija iš ciklo „Diena“. 1998 m.

Kas buvo parodos atidaryme, matė, kaip menininkas purto galvą pasiūlius pasisakyti. Žodžiai – tai ne Ilčiuko stichija. Fotografas jau prikalbėjo visą galeriją vaizdais. Vaizdais jis moka rėkti, subtiliai užsiminti, išmintingai pasakoti įdomias istorijas ir ypač – iškalbingai tylėti. Josifas Brodskis yra rašęs, kad geras tekstas turi suteikti jausmą, jog su tavimi kalbamasi. Ilčiuko vaizdai sukelia būtent tokį įspūdį. Jo fotografinis „balsas“ yra unikaliai plataus diapazono. Emociškai jo darbai gali būti labai tiršti ir tobulai skaidrūs. Jis gali elgtis su vaizdine informacija itin racionaliai arba pasitelkęs jutimus apsvaiginti iki ribinės būsenos. Kuratorė Laima Kreivytė pasistengė, kad atsiskleistų svarbiausi Vidmanto fotografijos bruožai, todėl išėjusi iš „Vartų“ galerijos pasijutau apsilankiusi penkiose savaip stipriose parodose.

Pirma salė – meditatyvūs pasakojimai apie laukimą

Tai 15 fotografijų ciklas apie laukiančiuosius arba laukimo vietas, kur laukiantysis kartais yra tik nujaučiamas už kadro arba pats fotografas. Viešojo transporto stotelės nugairintos ne tik permainingų orų, bet ir pažymėtos daugybės atsitiktinių praeivių. Pirmąjį palimpsesto sluoksnį dažnai sudaro stotelės stiklas. Murzinas ir išraižytas, apipurkštas ir aptepliotas kažkieno, kas nuobodžiauja, kažkieno, kas bando užmegzti ryšį su aplinka, kažkieno, kas nori pažymėti savo teritoriją mieste ženklais. Už stiklo vienoks ar kitoks laukiantysis įstrigęs laike, sustingęs ir paniręs mintyse. Neretai laukiančiojo drabužis išrašytas ženklais. Taip į laukimą įsiterpia kito tolimo žmogaus su jau iškreipta reikšme rašmenys. Ketvirtasis elementas – stotelės reklamos – savo naiviu optimizmu suteikia paradoksalumo. Ir dar – itin būdingi Ilčiukui atspindžiai. Jie veikia kaip vietos nuorodos, kaip užuominos apie tai, kad viskas susiję ir nėra dviejų vienodų situacijų. Sugebėję natūralioj aplinkoj susieti tiek skirtingų ženklų viename vaizde gauname ne tik bresonišką lemiamos akimirkos kvintesenciją, bet ir boltanskišką palimpsestą – susipinančius sluoksnius, kurių jungtis teigia suvokimą, jog viskas yra susiję ir tampa vieniu. Labai įdomu stebėti istoriją, kaip ženklai ima bendrauti tarpusavyje jau nepriklausomai nuo mūsų. Kad ir kokia nepakartojama būtų kiekviena nuotrauka, visos leidžia tapatintis su išgautu pojūčiu. Taki kaip vanduo atmintis tikina – aš ten buvau, aš tai jaučiau.

Antra salė – konceptualios pastabos apie miesto laiką

Ciklas „Darbo laikas“ vizualiai daug paprastesnės konstrukcijos, tačiau ne mažiau iškalbingas.„Laukiančiųjų“ ciklas veikia daugiau jutimiškai, o užfiksuoti nežinomų įstaigų darbo laikai sužadina mintis, kviečia įsivaizduoti. Didžioji istorija yra už kadro, ji yra skaičiuose. Miestas preparuojamas per laiko dimensiją. Kažkas kažkur turi būti nuo 9 iki19 valandos, kažkas turi bendrauti su tam tikrais žmonėmis tarp 10 ryto ir 23 vakaro, kažką pareiga iš namų iškrapšto 9–20 valandomis. Regis, tokios nereikšmingos lentelės, o lemia mūsų gyvenimo ritmą, galėjimą ir negalėjimą susitikti, pamatyti, sužinoti, gauti, valgyti ir t. t. Taip trivialiai atrodo mūsų ribos. Virš skaičių nėra pavadinimų, tačiau yra atspindžiai. Vėl atspindžiai! Jie masina eiti ieškoti skaičių galiojimo vietos ir primena, kad egzistuoja ir iracionali, spontaniška pasaulio dalis, išjudinanti tas aiškias viso ko ribas.

Trečia salė – tylėjimas apie pastatų kūnus

Čia vėl stulbinamai kitoks Ilčiukas. Labai jautri ir visiškai minimalistinė, išgryninta fotografija prakalbina sienas, laiptus, briaunas. Jie tampa svarbiais laiko ir erdvės žymekliais. Pūslėmis, įtrūkimais ir faktūra laiko apdovanota siena nuo švelnaus šviesos prisiglaudimo priartėja prie abstrakčios drobės grožio. Kartu toks įsižiūrėjimas į sieną sustabdo laiką ir byloja apie sukaupto dėmesio būseną. Siena ir ypač laiptai, pro kuriuos nemačiom vis praeiname, atgręžti visu savo įgimtu kuklumu mūsų apžiūrai. Jie tarsi sustingę laukimo baimėje, kol bus ištarta – „ai, nėra čia ką žiūrėti“. Tai minimalistiniam vaizdui suteikia psichologinio trapumo. Nors ir baikščios, šios pastatų odos yra mūsų pačių judesių nuzulintos ir pažymėtos, jos yra mūsų gyvenimų erdvės riboženkliai. Ilčiuko sienos, briaunos ir laiptai tokie gryni, kad galima juos vadinti kolektyvinės sąmonės dalimi. Norisi galvoti, kiek kartų myniau šitą laiptą, ką galvojau tuo metu, kodėl aš jo taip nepamačiau ir galų gale – gal ir aš kartais esu panaši į tą nematomą laiptą?

Vidmantas Ilčiukas. Fotografija iš ciklo „Laukiantys“. 2004 m.

Ketvirta salė – rėkimas arba svaigulys

Ketvirtoje salėje didelio formato fotografijos kone rėkia, apkrečia minios fobija ar būsena prieš pat apalpimą. Ar koja kojon žygiuoja kariai, ar karštą vasaros dieną būriuojasi suplukę žmonės, ar tribūnoje stoviniuoja lietpalčiais užsidangstę mitinguotojai, ar šąla ant pilvų rankas sunėrę aktyvistai – idėjinis minios tikslas ir prasmė nugrimzta po subjektyvia fotografuojančiojo reakcija. Kad ir kuo tie žmonės tikėtų, subjektą nuo minios pykina. Net pykinimo jausmas Ilčiuko niuansuotas: vienoje nuotraukoje pykinimas kyla iš jaudulio, kitur tiesiog iš beviltiškumo. Ir taip tiršta žmonių masė fotografijose dar sutirštinama užklojant kiek paslinktu tokiu pačiu sluoksniu, ir dar ta pati dozė aukštyn kojom. Viena iš fotografijų primena įspūdingas tarsi XVI amžiaus daugiafigūres batalines drobes, tik nuotraukose nėra ko ieškoti išraiškingų personažų. Žmonių veidai minioje supanašėja, jie tampa mase.

Paskutinė salė – pokalbių nuotrupos

Jei paroda būtų knyga, šitas skyrelis vadintųsi „įvairūs“. Čia rasite konceptualų autoportretą, kur perteikiama autoriaus audinių ir organų būklė. Turbūt keista fotografui būti kiaurai fotografuojamam. Tą jausmą čia pat įkūnija autoportretų serija, kur varinės vielos neatpažįstamai deformuoja autoriaus galvą. Šalia atidus objektų stebėjimas iš labai arti. Ir čia Ilčiukas užkimba ant ženklų – seno atidarytuvo paviršiuje įspausti skaičiai ir įbrėžimai turi papasakoti daugybę istorijų apie įvairiausius konservus – ananasų, gautų „su blatu“, šprotų Naujųjų metų sumuštiniams, kilkių pomidorų padaže naktinės žvejybos vaišėms, marinuotų agurkų kitam rytui.

Viską vainikuoja keturios fotografijos apie ten ir čia. Kairėje – sulamdyto „West“ cigarečių pakelio studija ir ant lauko stendo kabinamas, bet raukšlių vis dar paslėptas Vidmanto Ilčiuko fotografijos plakatas Austrijoje, kurioje jo „Dienos“ ciklo fotografijos apdovanotos Henkelio meno premija. Dešinėje – labai jau panašiai raukšlių išpuoštos kabo nuskalbtos „senobinės“ moteriškos apatinės kelnaitės. Kompaniją jiems palaiko sunkiasvorio tarybinio šaldytuvo kampas. „Čia“ polių užbaigia tarybinio plakato stiliaus nuotrauka, kur nuo lauko stendo dabar jau nukabinama rinkiminė agitacija. Monumentalus krano ir kombinezonu vilkinčio vyro siluetas neleidžia suabejoti istoristinės asociacijos tikslumu. Ši tarsi niekuo nesusijusių nuotraukų serija atskleidžia, kad Ilčiuko fotografijas verta ir reikia skaityti ne po vieną – nes prasmių susijungimo malonumu menininkas mėgaujasi ne tik fotografuodamas, bet ir eksponuodamas.