Sulaikytos emocijos ir judesys

Liisa Lounila. „Popcorn“. 2001 m.

Lietuvos ir Šiaurės šalių kultūros ryšys visuomet buvo gana stiprus: nuo Nepriklausomybės pradžios Šiuolaikinis meno centras bent keletą kartų per metus vis pristatydavo Suomijos, Norvegijos, Švedijos ir Danijos meno kontekstus, skandinavų meno praktikas kartkartėmis pristatydavo ir privačios galerijos. Tiesa, viskas prasidėjo nuo tekstilės ir tapybos, tik ilgainiui pereita prie instaliacijų, videomeno bei elektroninės muzikos. Tačiau, reikia pripažinti, „Sulaikytos e-mocijos“ (kuratorė Laima Kreivytė) yra vienas iš didesnių šiuolaikinio Suomijos meno pristatymų Lietuvoje: parodoje eksponuojami tarptautinį pripažinimą pelniusių viduriniosios kartos Suomijos tapytojų Jussi Nivos ir Pirjettos Brander bei videomeną ir fotografiją savitai kuriančių jaunųjų menininkų Liisos Lounilos, Auroros Reinhard bei Jani Ruscicos darbai.

Liisa Lounila tarptautinį pripažinimą pelnė išrinkta atstovauti Suomijai Venecijos ir Stambulo bienalėse. Kūrinyje „Popcorn“ penki žmonės pila kukurūzų spragėsius viens ant kito ir nė kiek neslepia savo vaikiško šėlsmo džiugesio – tiesiog linksminasi. Apima neabejotinas žiūrėjimo malonumas (vien dėl to, ką ir kaip matai): Lounila naudoja specialią techniką, kurios dėka filmuojami žmonės atrodo statiški, sustingę, tačiau matomi trimatėje erdvėje. Kaip jai tai pavyksta? Tai visiškai ne naujausių technologijų pajėgos, o pati primityviausia 360 laipsnių camera obscura (arba pinhole), kuri tuo pačiu metu užfiksuoja vaizdą iš daugybės skirtingų vietų (tam menininkė iš kartono pasigamino 18 metrų ilgio kamerą!). Vėliau, žinoma, vyksta nuskaitymo ir skaitmeninio montažo procesai, visa tai paverčiant videodarbu. Šitaip menininkė sukuria judėjimo aplink laike sustingusius objektus efektą ir tarsi pamėgdžioja Holivudo specialųjį efektą (žinomą kaip time-slice), pirmą kartą panaudotą filme „Matrica“. Lounila „Popcorn“ filmavo savo virtuvėje sukvietusi draugus. Pati menininkė sako, kad toks filmavimas – kaip atminties blyksniai arba kažkas, kas prasideda ir baigiasi niekur. Tai tarsi atminties treniravimo eksperimentas: Lounila norėjo sukurti tokią situaciją, į kurią (jau ekrane) jos dalyviai galėtų sugrįžti ir prisiminti kur kas daugiau, nei likę jų galvose – visas detales. „Popcorn“ yra nespalvotas filmas, bet jame, kaip ir „Play>>“, beje, rodytame naujausio videomeno iš Rusijos ir Šiaurės šalių parodoje „Įelektrintos vizijos“ ŠMC prieš porą metų (quicktime versija jį galima pasižiūrėti ir internete: http://www.scenemissing.net/ timeslice/show_play_big.html). Lounilai pavyksta sukurti trijų dimensijų skulptūros iliuziją, kuri išprovokuoja tą keistą jos modelių ir žiūrovų koegzistencijos nesuprantamumą: kaip buvo rašyta „Artforum“ žurnale (autorius nenurodomas), tai kur kas panašiau į vaikščiojimą aplink Duane Hanson hiperrealistines skulptūras, kurios staiga pradeda lėtai judėti, o ne kino ar videofilmo žiūrėjimą.

Pirjetta Brander. „Trys gracijos: motina, orgazmas ir kalėdinė eglutė“. 2004 m.

Laiko dimensiją pažaboja, tiktai visai kitaip, ir tapytojas Jussi Niva. Menininkas kūriniuose („Praskriejantis geltonas“, „Praskriejantis žalias“ ir kt.) sustabdo judesį jį išlaikydamas drobėse. Taip, tai panašu į neoabstrakčiąją tapybą (tik ne dviejų dimensijų modernistinėje hegemonijoje), kuri išties primena vaizdą pro 300 km/h greičiu lekiančio automobilio langą, kai peizažas išsilieja iš savo kontūrų. Gali priminti ir šviesos ir spalvų skaldomą hipererdvę ar į geometrinių fraktalų programą įsimetusio viruso iškraipytus vaizdus. Skirtumas – tai padaryta ne kompiuteriu, o teptuku. Jussi Nivai nerūpi jokie motyvai, jam kur kas įdomiau šviesos, spalvos ir erdvės percepcija plokštumoje, mėgaujantis tuo, ką matai: tapyboje menininkas pasiūlo pakeliauti nuo vienos spalvos prie kitos, nuo paviršiaus į gilumą, nuo materijos prie nemedžiagiškumo ir pajausti skriejančio laiko nesvarumą.

Menininkei Pirjettai Brander, kuri yra aktyvi ir kaip kuratorė bei meno kritikė, piešinys yra jos gimtoji kalba. Formaliai žvelgiant, jos kūrinius galėčiau įvardyti kaip neopopdekoratyvųjį siurealizmą-komiksą. Jos darbai ryškūs, figūriniai, pilni detalių ir kontrastų bei velniškai groteskiški. Menininkės kūriniuose vaizduojamose perversiškose scenose-istorijose – griaučiai (dažniausios užuominos į žmogaus kūną jos darbuose), skraidantys broileriai, vaisingos „skylės“ ir mobilieji telefonai. Pagrindinė menininkės darbų tema – žmonių santykiai šeimoje. Jos manymu, būtent šeima yra pačių svarbiausių įvykių ir visų laikų dramų lopšys, todėl ji tyrinėja santykių hierarchijas ir galios struktūras šeimoje. Ji tiesiog vaizduoja tai, ką mato, net nesistengdama vertinti, ar tai yra gerai, ar blogai. Be abejonės, Brander kalba apie moteris ir jų kasdienybę – tokią stereotipišką, kokia tik gali būti (pavyzdžiui, „Bėgimas šeimoje“ arba „Trys gracijos: motina, orgazmas ir kalėdinė eglutė“).

Aurora Reinhard. „Julio ir Lupita“. 2004 m.

Aurora Reinhard, fotografė ir videomenininkė, dažniausiai savo darbuose renkasi lyčių konstravimo diskursą. Kūriniuose eksploatuodama moteriškas patirtis, autorė nevengia erotizmo ir transgresyvumo, aiškindamasi vyriškumo ir moteriškumo socialinius konstruktus. Jos videofilme „Julio ir Lupita“ (2004) lotynų amerikietis Julio šoka su natūralaus dydžio lėle-moterimi (vyrą vaidina kolumbietis gatvės menininkas Julio Diazas, gyvenimui užsidirbantis šokdamas su savo rankų darbo moterimis Niujorko gatvėse). Tiesa, ne visiškai iš karto gali suprasti, kad moteris netikra. Kaip atrodo lėlė-moteris? Jos vardas Lupita. Ilgi tamsūs garbanoti plaukai, trumputis sijonas. Lupita visiškai nesivaržo savo judesių ir atsiduoda macho Julio rankoms, slystančiomis jos liemeniu, sėdmenimis, šlaunimis, atsidurdama itin perversiškose pozicijose skambant latino muzikos ritmams. Bet jos veidas niekada nerodo emocijų – visuomet išlieka šaltai vienodas, net Julio gašliai sugrūdus jos galvą sau tarp kojų. Visiškai kitaip nei Lupitos, Julio veido ekspresija nuolat karštligiškai pulsuoja mirtinu geismu, tarsi iš nevilties „imtų“ Lupitą čia ir dabar. Lotynų Amerikos gyventojai turi tokį paprotį: žmonai palikus savo vyrą, jis pasidaro lėlę, panašią į savo buvusią moterį, ir sušoka paskutinį ritualinį šokį, o po to ją sudegina – tai tarsi pasąmoningas sunaikinimo aktas, atsikratant liūdesio ir skausmo. Kaip yra sakiusi meno kritikė Teresa Macri, tai mirties ir destrukcijos aktas, įamžinantis macho vyro nesubrendusios sąžinės pabudimą. Videofilmo veikėjai primena Pedro Almodovaro filmą „Pakalbėk su ja“, kuriame režisierius analizuoja santykius tarp dviejų vyrų ir komoje gulinčių moterų (jos filme nejudrios ir visiškai nepajėgios pasipriešinti jokiems vyrų norams). Vyro ir moters seksualinis prieraišumas, santykių trapumas, sekso galia ir plona linija tarp sveiko proto ir beprotybės – ar apie visa tai kalba ir „Julio ir Lupita“?

Jani Ruscica. „Polifoninis (pjuvenų tema)“. 2005 m.

Visiškai kitokiais diskursais domisi videomenininkas Jani Ruscica: dažniausiai savo darbuose jis narplioja kultūriškai specifines istorijas iš asmeninės ir kolektyvinės perspektyvų, nevengdamas kūrybiško bendradarbiavimo su kitų sričių atstovais. Parodoje pristatomas menininko videotriptikas „Polifoninis“, jo struktūrą sudaro vis kitoks garsinis pagrindas, sukurtas tam tikroms Helsinkio vietovėms (šiame projekte menininkas bendradarbiavo su muzikantais). Kaip sakoma darbų aprašyme, visuose trijuose filmuose portretuojama žmogaus emocija ir raiška, bandymas pajausti ryšį ir atrasti pusiausvyrą tarp savęs ir aplinkos. Menininkas nufilmuoja tris situacijas, į skirtingas aplinkas įdėdamas vis kitokią muzikinę ekspresiją: tarp miške pjūklu grojančio vyro, skleidžiančio įspūdingus garsus („Pjuvenų tema“) ir gatvės muzikanto urbanistinėje aplinkoje („Kiwano tema“) įsiterpia choro dainavimas transformaciją patiriančiame kraštovaizdyje („Kaitos tema“), kuriame žmonių minia pereidinėja iš vienos vietos į kitą lyg būtų užhipnotizuota. Menininkas kiekvienai daliai turi detalų paaiškinimą, kas, kur ir kodėl. Ar kyla tas žmogaus savo vietos ieškojimo jausmas, savęs ir aplinkos koegzistavimo disharmonija ar balansas, vienas kito pažinimo ar susvetimėjimo pojūtis, idealizuotos ir romantizuotos suomių praeities ir šiuolaikinio žmogaus patirčių skirtumas?

„Sulaikytos e-mocijos“ – atviras kontekstualus pranešimas norintiems paklaidžioti šiuolaikinio Suomijos meno matricoje.