„Dievas, vyras, arklys, šuo, tada moteris, tada žiurkė“

Na štai, vargšas (na koks jau ten vargšas!) Sasha Baronas Cohenas, juokingiausių TV personažų Ali G ir Borato (netrukus pasirodys pilnametražis filmas su Boratu) bei aštriausios TV satyros kūrėjas, ir vėl liko nesuprastas. Kazachstano atstovai jau kelintą kartą piktinasi tuo, kad, girdi, Boratas įžeidinėja jų valstybę, „nieko apie ją nežinodamas“. Šį kartą Kazachtano ambasadorius Jungtinėje Karalystėje parašė straipsnį, jį išspausdino dienraščio „The Guardian“ komentarų ir debatų puslapis (2006 10 04). Ambasadorius, kaip ir neretas žiūrovas, jaučiasi giliai įžeistas „rasistinių ir šmeižikiškų“ Borato juokų ir cituoja kelis labiausiai, jo manymu, įžeidžiančius, tokius kaip: „Kazachstane mes sakome: Dievas, vyras, arklys, šuo, tada moteris, tada žiurkė“. Arba, įsivaizduojate, Boratas prašo pažinčių agentūros surasti jam merginą su „laukų arimo patirtimi“ ir pasakoja, kad jo šalyje moterys laikomos narvuose ir kad žmonas galima nusipirkti iš jų tėvų už 15 galonų insekticido.

Toliau ambasadorius išreiškia savo pasipiktinimą, klasikiniu sovietiniu stiliumi pateikdamas metinio augimo ir gyvenimo lygio kilimo rodiklius ir kitus procentus apie daugianacionalinę jo šalies gyventojų sudėtį bei taikdarišką (tiksliau, šiais laikais tai vadinama „kova su terorizmu“) vaidmenį regione. Ambasadorius kaltina Boratą nešvankumu, neišmanymu, rasizmu ir šovinizmu, išvadina jį kvailu, agresyviu ir apskritai kiaule. Būtent čia ir tampa nebeaišku, kuris yra kiaulė – aktorius ar jo personažas? Kūrėjas ar kūrinys? Be to, nors visi jo pacituoti juokai „žemina“ moteris, jais besipiktinantysis savo straipsnyje niekur neteigia, kad jo šalyje moterų ir vyrų teisės yra lygios, kad toks seksistinis mąstymas neegzistuoja ir moterų niekas nepardavinėja. Argi ne keista? Bet esmė netgi ne čia.

Taip, Sasha Baronas Cohenas, nors ir labai išsilavinęs būdamas, turbūt iš tikrųjų ne ką težino apie tikrąjį Kazachstaną. Kazachstanas jam tėra pavyzdys, visiškai sąlyginė valstybė, simbolizuojanti „necivilizuotus Rytus“, o kartu ir „Rytų Europą“ su buvusia Sovietų Sąjunga, kitaip sakant – Rusiją. Tai yra, ir mus su jumis. Boratas, sveikindamasis su žiūrovais, iš tikrųjų kreipiasi į juos lenkiškai: „jakšemaš“, ir dar sako: „dzenkuja“. Tai irgi tik simbolinė kalba, tiesiog rytų europietiškai-slaviškai-azijietiškai skambantys žodžiai. Bet reikalas tas, kad iš tikrųjų Cohenas šaiposi ne iš tų šalių pačių savaime, ir ne vien iš tų šalių socialinio atsilikimo; jis šaiposi ir iš vakariečių neišmanymo apie tas šalis, iš to, kad viskas, kas ne Vakarų Europa, suversta į bendrą „Rytų“ katilą, tai yra iš savo paties ir savo tėvynainių stereotipizuoto, inertiško mąstymo. Tokiu būdu jis ir mums daro gerą darbą. Tačiau tokios rafinuotos, intelektualios ironijos Kazachstano ambasadorius ir, deja, dar nemažai TV žiūrovų paprasčiausiai nesupranta.

Tačiau juokingiausia štai kas: nežinau, ar tai sąmoningas veiksmas, ar atsitiktinumas, bet tame pačiame praėjusio trečiadienio laikraštyje, tik keli puslapiai nuo Kazachstano ambasadoriaus atviro laiško, puikuojasi straipsnelis apie tai, kaip jau visiškai realus Bulgarijos parlamento narys (o ne šiaip koks komiškas personažas), oficialus Bulgarijos stebėtojas Europarlamente, pasisakė prieš Vengrijos romų politikės išrinkimą geriausia 2006 metų parlamentare: „Mano šalyje yra dešimt tūkstančių čigonų tautybės merginų, daug gražesnių už šią gerbiamąją. Galima net nusipirkti 12–13-metę mylinčią žmoną... Geriausios iš jų labai brangios, net 5000 eurų!“

Na, 15 galonų insekticido gal kainuoja mažiau nei 5000 eurų, bet Kazachstane gal žemesnis pragyvenimo lygis (žr. ambasadoriaus procentus). Tai kaip gali netikėti Boratu?

Ir Ali G, ir Boratas turi vieną genialų ir be galo vertingą sugebėjimą: parodyti tas žmonių blogybes, kurias jie norėtų nuslėpti nuo viešumos. Kitaip sakant – demaskuoti rasizmą, seksizmą, ksenofobiją, mizoginiją ir kt., kurie slypi po mandagumo, reprezentatyvumo, „diplomatiškumo“ kaukėmis, todėl yra patys pavojingiausi.

Labiausiai sukrečiantis Borato pasirodymas vyksta Amerikoje, kažkokioje smuklėje, kur kažkokios šventės proga susirinkusi daugybė „raudonsprandžių“ kaubojiškomis skrybėlėmis. Boratas apsiima linksminti susirinkusius. Iš pradžių sušoka „nacionalinį liaudies šokį“ „Mušk čigoną“, o paskui uždainuoja „nacionalinę liaudies dainą“ „Mesk žydą į šulinį“. Kviečia žmones dainuoti kartu. Ir ką jūs manote – žmonės dainuoja. Dainuoja! Visoje salėje atsiranda gal du ar trys, kurie nedainuoja ir žvalgosi aplink pasipiktinusiais arba sutrikusiais veidais. O visi kiti traukia sau pasilinguodami. Ar tai paprasčiausias negalvojimas, ar pavojingas galvojimas? Ar jokios nuomonės neturėjimas, ar pavojingos nuomonės turėjimas? Viena nuo kito nėra labai toli.

Kazachstano ambasadorius teigia, kad „Borato maivymasis palieka šlykštų skonį burnoje“. Taip, palieka, bet toli gražu ne Borato maivymasis, o buki, nemąstantys žmonės, su malonumu pasiduodantys jo provokacijoms. O žiūrint į Boratą taip juokinga (išskyrus aukščiau minėtą epizodą), kad gyvenimas turbūt pailgėja visais metais.