Laiškas iš ateities

Seniai žinojau, kad Žemėje egzistuoja paralelinės tikrovės. Kartais jos susikerta. Tokio susikirtimo liudininke tapau ir aš – į rankas visai atsitiktinai pateko ateities kino specialistų rašyta pažyma. Iš visko sprendžiant, ją rašė kino muziejaus specialistas kito kino muziejaus vadovui, siūlydamas keistis naujai atrasta medžiaga. Pateikdama pažymą „7MD“ ją sutrumpinau – išmečiau jos autoriaus apmąstymus apie aktualią kino situaciją. Palikau tik tai, kas susiję su lietuvių kinu.

Živilė Pipinytė

Apie kai kuriuos naujus lietuvių kino istorijos faktus

Mielas kolega,

Manau, girdėjote apie neseniai mūsų astronautų Žemėje rastą diską su filmais, kurtais XXI a. pradžioje Lietuvoje. Daug laiko teko sugaišti, kol filmus iššifravome – ir įrašymo sistema, ir kalba, ir šalis nebeegzistuoja. Darbą apsunkino tai, kad Lietuvoje taip ir nebuvo parašyta išsami XX a. kino istorija, todėl tenka rankioti atskirus faktus, išsklaidytus internete ir kinui skirtuose leidiniuose (…).

Be abejo, žinote ir tai, kad XXI a. pradžioje Lietuva buvo tarp skurdžiausių Europos kinematografijų – vienas vaidybinis pilno metražo filmas kurtas net kelerius metus. AXX judėjimas pabandė tą situaciją pakeisti, bet akivaizdu, kad jo prodiuseriai neapskaičiavo jėgų. Triukšmo ir pažadų žiniasklaidoje buvo daug, bet rezultatai man pasirodė vidutiniški. Man AXX įdomesnis ne kaip kino meno (kurio, beje, neįžvelgiau) reiškinys, bet kaip tam tikros lietuvių visuomenės dalies kolektyvinės pasąmonės pavyzdys, juolab prisimenant, kad tai buvo didelio politinio, visuomeninio ir socialinio lūžio visuomenė. Iškreipti (kol kas negaliu paaiškinti, kodėl jie tokie iškreipti ir kupini socialinės patologijos – tai bus vėlesnio mano darbo tema) to lūžio vaizdai matomi ir filmuose.

Filmukus gėrio tema rėmė tuomet itin madingų bei populiarių mobiliųjų telefonų kampanija, kuri dar ir užsakė sociologinį tyrimą, kaip to istorinio periodo lietuviai suvokia gėrį. Rezultatai mane sukrėtė ir verčia manyti, kad lietuviai buvo užkietėję materialistai, nors istorinės studijos juos pristato kaip labai dievobaimingus (maždaug tais pačiais metais viena alaus reklama sukėlė visuomenės pasipiktinimą, nes joje buvo panaudotas liaudiškas Dievo atvaizdas). Tačiau iš sociologinio tyrimo akivaizdu, kad dauguma apklaustųjų gėriu laiko pagalbą kitiems arba altruizmą (23,83 procentų). Antroje vietoje (su milžinišku atotrūkiu) atsidūrė komfortas (8,69), paskui – šeima (8,46), meilė (6, 68), grožis (6,68), santykiai (6,24). Beje, pastarojo termino paaiškinimo neradau. Gal, Jūs, gerbiamas kolega, žinote, kokie santykiai – prekybiniai, gamybiniai, seksualiniai ir t.t. … turėti omenyje?

Labiausiai mane sukrėtė, kad tarp devyniolikos gėrio apibūdinimų (paskutinėje vietoje yra gamta – 1,78 procento) nėra jokių transcendencijos, Dievo, abstrakcijos (poezijos, meno…) pėdsakų, bet užtat yra paminėti pinigai (3,12). Kita vertus, manau, galima drąsiai teigti, kad ši sociologinė apklausa gali paaiškinti ir žemą intelektualinį filmų autorių lygį, jų menką erudiciją (galiu spėti, kad XXI a. pradžios Lietuvoje ji buvo visiškai nuvertinta, panašių procesų pėdsakų galima aptikti visose pototalitarinėse šalyse), didelį slengo ir keiksmažodžių (kažkodėl užsienietiškų) bei atviro smurto pomėgį. Kita, mano galva, įdomi tendencija – akivaizdus sekso ir nusikalstamos veiklos dominavimas, palyginti su visa kita žmogiška veikla.

Dar vieną filmų ypatybę būtinai rekomenduosiu lyties vaidmenį XXI a. pradžios kine tyrinėjančioms kolegėms. Pavyzdžiui, net keliuose iš dešimties filmukų („Bausmė“, „Ką padarė Džonis“, „Krautuvėlė“, „Gyvenimo obuolys“) vaizduojamos panišką baimę vyrams keliančios moterys, paprastai jaunos ir gražios. Gal gerbiamas kolega esate archyve aptikęs kokių nors užuominų apie toje šalyje dominavusias baimės rūšis, gal nujaučiate, kodėl filmų kūrėjams vyrams moterys atrodė tokios baisios? Gal dėl šios priežasties tuo laikotarpio vyrai masiškai bėgo iš šalies? Gal girdėjote, kuo tai baigėsi ir kaip tai susiję su valstybės išnykimu?

Kelios bendros išvados: lietuviai tada buvo baltaodžiai (jie pradėjo tamsėti gerokai vėliau); aptariamu laikotarpiu jų gyvenime dominavo sekso, pinigų ir prievartos temos; jie mėgo gyventi ir filmuoti viename mieste – tuometinėje sostinėje Vilniuje; iš filmų net galima daryti išvadą, kad tai jau nebebuvo kaimiškosios pasaulėjautos tauta, nors to meto literatūra vis dar ją kultivavo (įdomus paradoksas, tiesa?). Manau, galima drąsiai teigti, kad lietuviai buvo individai, visiškai priklausomi nuo masinės kultūros, kurioje tada dominavo televizija ir bulvarinė žiniasklaida. Drįsčiau teigti, kad jos nulėmė ir vizualinį filmų stilių.

Kaip jau pastebėjote, daugiau klausimų kelia filmuose užfiksuota kolektyvinė pasąmonė, o ne jų meninis lygis. Filmų kūrėjai akivaizdžiai nesuvokia pasirinkto meno prigimties ir esmės. Jų dramaturginės žinios – primityvios, sumanymas dažnai sutampa su tema, nors nė viename filme autoriai taip ir neišlenda iš nejuokingo anekdoto formos. Beje, domėjausi filmų titruose parašytomis pavardėmis – mūsų kompiuteriai pateikė žinių, kad dauguma kūrėjų studijavo kokius nors specialius mokslus menų, muzikos, dailės akademijose, dirbo kino ir reklamos srityse, žodžiu, nebuvo nei visiški mėgėjai, nei naujokai. (...)

Beje, vienas mano draugas kalbų istorikas pastebėjo, kad dauguma titrų pasižymi rašybos ir kalbos klaidomis. Vieną tokią jis pavadino deimančiuku ir sakė paskirsiąs jai atskirą darbą – filmo „Bausmė“ titruose jis surado žodį „fotosai“ ir sakėsi literatūrinėje lietuvių kalboje tokio nuotraukos sinonimo niekad neaptikęs. Tačiau daugumą klaidų jis aiškina žemu mokymo lygiu.

Šiek tiek nukrypau nuo filmų aptarimo. Pirmiausia krinta į akis visiškas temos, žodžio ir vaizdo neatitikimas . Kalba, žodžiai, dialogai egzistuoja viename prasmių ir reikšmių lygmenyje, vaizdas – kitame, todėl filmuose ir neatsiranda specifiška kino kalba. Viena įdomi pastaba – aktorių vaidyba perdėm teatrališka, dažniausiai stilizuota pagal XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios, vadinamojo primityviojo periodo filmukus. Kai kuriuose filmuose („Paskutinis lašas“, „Ostija“, „Sūrininkas“) akivaizdi reklaminio kino arba videoklipų įtaka. (...)

Atkreipiau dėmesį į tai, kad Lietuvoje buvo mėgstamos įvairios citatos – tai laikyta gero tono pavyzdžiu, todėl filmukus dažnai lydi įvairūs moto ir klasikų citatos. Kitas gero tono pavyzdys geriausiai atsispindi filme „3001 kosminė odisėja“. Jo autorius nuolat žongliruoja įvairiomis nuorodomis į kadaise garsias pavardes ar kūrinius: Kubrickas, Banionis, Almodovaras, „Mažasis princas“, Lukašenka, dar kažkoks vietinis cicinas (gal girdėjote, kas tai, neradau nė viename žinyne, o kompiuteris genda, vos tik užduodu jam surasti tą rūšį). Manau, kad toks švaistymasis užuominomis ir citatomis susijęs ne tik su filme akivaizdžiai parodijuojama lietuvių televizija, bet ir su kažkur mano aptiktu faktu, kad filmo autorius Algis Ramanauskas iš tikrųjų buvo peliukas.

Filmai gana gerai išsilaikę, jie ir mūsų kuklus kolektyvas nuoširdžiai laukia Jūsų pasiūlymų. (…).