Terminalas „Lietuva“

„Ypatingieji traukiniai“

Čekų rašytojas Bohumilas Hrabalas tvirtino, kad gyvenimo tragizmo pojūtis ir humoras yra dvyniai, jie – kaip toje pačioje lygumoje prasidedantys keliai, pasiekiantys tą patį tašką, kur žiauri drama atskleidžia ryšį su spalvingu grotesku. Šis dėsningumas, dėl kurio rašytojas kartais būdavo vadinamas „Kafka ir Hašekas viename flakone“, puikiai atsiskleidžia pagal vieną garsiausių jo kūrinių sukurtame Jiri Menzelio filme „Ypatingieji traukiniai“ (LTV, 18 d. 23.10, LTV2, 19 d. 22.10). Kaip ir daugelyje Hrabalo kūrinių, ir šiame susipynė autobiografiniai motyvai ir prie alaus bokalo nugirstos istorijos. Humoras ir tragizmas, erotika ir mirtis sutelpa į pagrindinio personažo Milošo, 1945-ųjų žiemą atsidūrusio mažoje Kostomlatų stotelėje, likimą. Geležinkelininkų mokyklos praktikantas Milošas į viską žiūri taip rimtai, kaip gali žiūrėti tik naivus konduktorę įsimylėjęs aštuoniolikmetis vaikinas. Laimei, jam padėti nori ciniškas dispečeris ponas Hubička, nuolat sukeliantis skandalus, nes ant nuogų merginų užpakaliukų palieka nenuplaunamus tarnybinio antspaudo pėdsakus. Hubička įkalba pasipriešinimo judėjimo ryšininkę – buvusią cirko žvaigždę – padėti Milošui atsikratyti nekaltybės. Už tai Milošas padeda dispečeriui ir vietoj jo meta bombą į sprogmenų sandėlį…

Hrabalo pasaulis susideda ne tik iš žmonių ir katinų, kuriuos rašytojas dievino, mylėjo ir globojo iki pat savo mirties, bet ir to, kas supa žmones ir katinus. Menzelis ir operatorius Jaromiras Šofras jau pirmuosiuose kadruose sukuria sustingusio laiko vaizdą. Tai net ne stilizacija, bet skaudžiai tikra letargiška būsena, kai žmogus, šalis, tauta tarsi pakimba belaikėje erdvėje. Ji apskritai būdinga Menzelio filmams, tuo dar tikrai turėsime progos įsitikinti žiūrėdami šią puikią čekų filmų kolekciją per LTV. Po „Ypatingųjų traukinių“ („Oskaras“, Didieji Manheimo ir Adis-Abebos festivalių prizai) Menzelis tapo pasauline įžymybe, o Jeanas-Lucas Godard’as po filmo peržiūros jį pavadino genialiu kinematografininku. Iš pradžių filmą kurti buvo pasiūlyta tada jau pripažintiems čekų Naujosios bangos režisieriams Evaldui Schormui ir Verai Chytilovai, bet kiekvienas jų atsisakė suvokę, kad nesugebės perkelti unikalios Hrabalo prozos į ekraną. Menzeliui tai pavyko, jis sukūrė filmą, atitinkantį visas tarp poezijos ir frivoliškumo, humoro ir liūdesio, išminties ir sarkazmo balansuojančios Hrabalo prozos ypatybes.

Dar vienas filmas, susijęs su kita svarbia XX a. Europos kultūros figūra, – per LTV2 (15 d. 17.55) rodoma juosta „Kuriame mes tarnaujame“ (1942). Dramaturgas, aktorius, teatralas Noėlis Cowardas nuo pat 3-iojo dešimtmečio susilaukdavo milžiniško pasisekimo. Filmą jam pasiūlęs kurti prodiuseris Filipo Del Giudice turėjo tik vieną sąlygą: Cowardas turėjo vaidinti filme ir būti jo scenaristas. Prodiuseriui nerūpėjo filmo tema, Cowardas galėjo ją rinktis pats. Temą padiktavo pokalbis su lordu Louisu Mountbattenu, netoli Kretos vokiečių nuskandinto laivo „Kelly“ kapitonu. Britų spaudai iškart kilo abejonių, ar lengvų, kartais saloninėmis vadinamų pjesių autorius sugebės susidoroti su tokia skaudžia (laivas nuskendo) ir kartu patriotiška tema. Jį apgynė pats Mountbattenas, sugebėjęs suvokti, kad gera propaganda – tai pirmiausia moralinės pergalės akcentavimas. 1941 m. rudenį filmas buvo pradėtas, savo padėjėju Cowardas pasirinko puikų montuotoją, vėliau – britų kino klasiką Davidą Leaną. Vaidinti pakviesti dar menkai žinomi, bet realistinę vaidybą išpažįstantys aktoriai Richardas Attenborough, Johnas Miliusas, Celia Johnson. Filmą kuriant dalyvavo ir likę gyvi „Kelly“ jūreiviai. „Kuriame mes tarnaujame“ buvo dokumentiškai atkurti įvykiai, jis pasižymėjo pasakojimo paprastumu. Tačiau žiūrovų laukė ir šis tas daugiau – labai aiškiai akcentuojami britų charakterio bruožai: ramybė, ryžtas, neefektingas, bet tikras didvyriškumas. „Kuriame mes tarnaujame“ laikytas geriausiu šiuolaikiniu filmu apie karą, Cowardui 1943 m. buvo paskirtas „Oskaras“.

Dramaturgo pavardę pamatysime ir kito šią savaitę rodomo filmo titruose. Tai – „Sąlyginės vertybės“ (BTV, 14 d. 14.55). Filmas sukurtas pagal 1951 m. parašytą pjesę, kuri būdinga ne tik Cowardo kūrybai, bet ir visai anglų papročių komedijai. Veiksmas nukelia į XX a. vidurį, prancūzų Rivjerą, kur anglų aristokratas Naidželas (Edward Atterton) praneša apie savo sužadėtuves su vulgaria amerikiečių kino žvaigžde Miranda (Jeanne Tripplehorn). Jis sukelia ne tik savo motinos („Muzikos garsų“ Julie Andrews), bet ir buvusio Mirandos meilužio (William Baldwin) nepasitenkinimą… Visa kita galima nuspėti, tik ne šmaikščius Cowardo dialogus.

Šmaikštumo neturėtų pristigti ir LNK „Snobo kine“ (19 d. 22.40) rodomam Davido O. Russello (vieno įdomiausių filmų apie karą Persų įlankoje „Trys karaliai“ autorius) filmui „Aš myliu „Huckabees“ (2004). Jo herojai, ne pirmos jaunystės pora Bernardas ir Viviana (Dustinas Hoffmanas ir Lily Tomlin), įsteigia originalią detektyvinę agentūrą, ieškančią klientus persekiojančios baimės šaknų. Filme vaidina daug gerų ir populiarių aktorių – Jude’as Law, Naomi Watts, Markas Wahlbergas, bet aš labiausiai lauksiu poetės nihilistės ir filosofės, žinoma, prancūzės vaidmenyje pasirodysiančios Isabelle Huppert.

Mėgstantiems Woody Alleną ar panirusiems į paaštrėjusią rudens depresiją neprošal bus užmesti akį į Michaelo Kolesniko filmą „Kaip nužudyti kaimynų šunį“ (LTV2, 16 d. 22.10). Filmo herojus britų dramaturgas Piteris (Kenneth Branagh) Los Andžele kenčia dėl savo nežinia kur pasidėjusios šlovės. Jo būdas išsivaduoti iš depresijos man pasirodė neįtikinamas, bet Jūs, mieli skaitytojai, gal filmą suprasite kitaip.

Galite apie mane manyti, ką norite, bet ir šįkart rekomenduoju pasižiūrėti virtuoziškąjį Brianą De Palmą: LTV (14 d. 23.15) parodys 1993 m. „Karlito kelią“ – jaudinančią gangsterio, bandančio grįžti į dorą gyvenimą, istoriją. Dar viena tikrai jaudinanti istorija pasakojama Pietų Korėjos režisieriaus Jeong-hyang Lee filme „Kelias namo“ (BTV, 15 d. 23.55). Filmo herojus septynerių metų berniukas, kurio tėvai išsiskyrę, vasarą išsiunčiamas į kaimą pas senelę. Senelė yra ne tik sena, ji sunkiai serga, negali kalbėti. Berniukas leidžia laiką žaisdamas videožaidimus, tačiau po kurio laiko pradeda suprasti, kas iš tikrųjų jam yra senelė. Šis pamokomas, bet ne didaktiškas filmas apie šeimą, draugystę, meilę P. Korėjoje aplenkė net „Žiedų valdovą“, jis itin rekomenduojamas jauniems žiūrovams, bet BTV jį nukišo į naktį. Matyt, suveikė toks paprastas lietuviškas viso, kas svetima, stereotipas. Rytai, vadinasi, tik mėgėjams. Intelektualus humoras – tik snobams. Kudabienė, Mildažytė, už širdies griebiančios lietuviško demimondo istorijos – masėms. Kartais Lietuvoje pasijuntu kaip Steveno Spielbergo „Terminalo“ (TV3, 13 d. 20.15) herojus. Iš savo šalies kažkur Rytų ar Centrinėje Europoje jis išskrido į JAV. Kol jis skrido, jo šalies nebeliko. Pasikeitė valdžia, pavadinimas ir pan. Neegzistuojančios šalies pilietis negali įkelti kojos į JAV. Vargšas Tomo Hankso herojus priverstas laukti didžiulio oro uosto terminale, niekieno žemėje, kol išsispręs jo likimas. Lietuva, kurioje kadaise gyvenau, išnyko. Ta, apie kurią svajojau, taip ir neatsirado. Kaip vadinasi ta šalis, kurioje esu dabar, nežinau. Gal realybės šou „Turgus“? Diskusijų laida „Viskas parduodama“? Pamazgų duobė „Priešpaskutinė instancija“?

Jūsų – Jonas Ūbis