Ėriuko skerdimo menas

„Menininkas pasikėsino į ėriuko galvą.“ („V.Ž.“, 2006 09 25); „Žiaurumo menininkas užsirišo akis.“ („Šiaulių kraštas“, 2005 11 28); „Žiauraus meno neatlaikė žiūrovai.“ („Šiaulių kraštas“, 2006 02 18); „Menas, kuris priverčia alpti.“ („Šiaulių kraštas“, 2006 02 24); „Dailės galerijoje rasta nupjauta žmogaus galva.“ („Šiaulių kraštas“, 1995 06 07).

Tai grėsmingi straipsnių pavadinimai apie meno kūrinius ar menines akcijas Lietuvoje. Įdomu, kad pačios akcijos ar keisti nutikimai aprašomose parodose nebuvo nei grėsmingi, nei žiaurūs – dažniausia tai vyko stebint saujelei žiūrovų, keista vieno ar kito dailininko iniciatyva ir dažnai tik siekiant paerzinti ar privilioti žurnalistus...

Cituoju vieną minėtą straipsnį „Žiaurumo menininkas užsirišo akis“ (Alvydas Januškevičius): „Žiaurumo teatro atstovu vadinamam Londono menininkui B. De La Roche nebuvo leista surengti renginio, kuriame turėjo būti gausu nuogumo ir kraują imituojančių raudonų dažų...“ Teko dalyvauti toje Šiaulių Dailės galerijoje surengtoje menininko paskaitoje, kuri, beje, ir buvo „reklaminė“ kampanija performansui surengti. Dailininkas nerišliai aiškino austrų menininko, vadinamojo žiauraus meno atstovo H. Nitcho videodarbus ir teigė rengiąs analogišką akciją. Ji turėjo vykti lapkričio pabaigoje toje pačioje dailės galerijoje. Stebino ne tai, kad autorius pareikalavo 24 nuogų žmonių savanorių (lauke jau buvo minusinė temperatūra), kurie akcijos metu būtų taškomi netikru krauju, bet paties tokio „įmantraus“ reginio sumanytojo apatija ir nerangumas. Susidarė įspūdis, kad autoriui rūpi ne pats performansas, o jo fiksavimas spaudoje. Ir tikrai, po kurio laiko autorius pareiškė pretenzijas galerijai, kad ši nesudarė sąlygų performansui atlikti, nors akivaizdu, kad akcijoje niekas ir taip nesutiko dalyvauti. Menotyrininkas V. Kinčinaitis, festivalio kuratorius, spaudoje teigė: „Per daug tiesmuka – kraujas, nuogumas. (...) Jis (B. De La Roche – aut.) daug kartų dalyvavęs žiauriuose meniniuose projektuose, tačiau pats jų dar neorganizavo. (...) Mes jam patys padėjome suorganizuoti protesto akciją, po kurios Londono menininkas patraukė tiesiai į kitus festivalio renginius.“ Keista, tačiau gal galima teigti, kad straipsniai spaudoje, interviu televizijoje, nors ir apie nepavykusį renginį – puiki žurnalistinė reklama, – dokumentacija kito „neįvyksiančio“ renginio finansavimui gauti? Tačiau tokiais triukais nuviliami žiūrovai, o jų ir taip nebūna daug...

Galima suprasti garsaus „nuogalių“ fotografo Spencerio Tunicko masinių reginių sėkmę. Savo energija jis užkrečia šimtus žmonių ir sugeba įvykdyti sumanymą iki galo. Tokios akcijos dalyvis didžiuojasi savimi, „Adomo“ kostiumu užfiksuotu tūkstantinėje nuogalių minioje kur nors Niujorko gatvėje ar Barselonoje ir po to eksponuojama nuotrauka prestižinėje galerijoje...

Kitas pavyzdys – nepavykęs E. Janso ėriuko pjovimas šių metų performansų festivalyje „Dimensija 1“ Vilniaus ŠMC. Keista, tačiau po akcijos sustabdymo šis autorius prisiminė, kad Austrijoje dar 7-ajame dešimtmetyje jau minėtas H. Nitchas gavo leidimą savo šalyje skersti gyvūnus performansų metu... Išvada – šiuo reikalu pačiam Jansui ir reikėjo pasirūpinti. Tačiau, matyt, jam tai nebuvo svarbu, o „skandalinguose“ šios akcijos aprašymuose laikraščiuose skaitome, kad autoriui rūpi iš esmės tik viena tema, kad kažkokie valstybės tarnautojai atseit „sutrukdė menininkui nupjauti ėriukui galvą“. Tikslas pasiektas – apie tai, kas neįvyko, rašo visi laikraščiai...

Vargšai tie ėriukai – gyvi ar paskersti – meninių akcijų pasyvūs veikėjai. „Kankino nugaišusį gyvulį“, – tai dar viena straipsnio antraštė apie įvykusį nedidelį incidentą Šiaulių universiteto galerijoje 2006 m. vasarį. Buvo rodomas Norvičo (Didžioji Britanija) dizaino mokyklos auklėtinių Kjetil Hallgren ir Bjorno Skvatseno kelių minučių videodarbas „Gyvenimo ir mirties prigimtis“, kuriame atgijo pusiau luptas ėriukas. Personažas lyg animacijoje šiek tiek „judėjo“, tačiau kai kamera pasisuko ir rodė vaizdą iš kito šono – pasirodė, kad tai jau papjautas gyvūnas, jam nudirta oda ir pan... Viena jautri studentė nuo šio vaizdo nualpo. Vėl „skandalingi“ atsiliepimai spaudoje ir t.t. Tačiau įdomiausia, kad laikraščiuose buvo aptarinėjamas tik tas incidentas, videofilmo apie ėriuką detalės, asociacijos, netgi negyvėlių vaizdavimo visoje meno istorijoje problemos, o apie tai, kad vyko puiki paroda ir kad be viso to čia eksponuoti vertingi meniniu požiūriu studentų darbai, beveik nė žodžio... Šiaulietis videomenininkas R. Venckus, pasak žurnalisto, teigia: „Kiekviena raiška yra gerbtina. Jei drausime bet kokią provokaciją, uždrausime pačią tiesą. Videomenas visada turėjo tikslą provokuoti. Žiaurumas gyvenime egzistuoja. Jis dažniausiai pasiekia kraštutinę ribą. Tik klausimas – kas po to?“ (Alvydas Januševičius, „Šiaulių kraštas“, 2006 02 18).

Emilija Budrecka, aprašydama tarptautinį 1997 m. performansų festivalį Vilniuje („Dimensija O“, „7MD“, 1997 11 03), teigia: „Dažnai performansai iliustruoja sentencijas ar kitas lakias frazes, mitus, net pasakas: Linas Katinas dalija vinis parafrazuodamas siūlymą „įkalti“, Evaldas Jansas, išsitepęs medumi, apkimba pūkais, jis primena šiaudinį veršelį etc. Šamanistinės pastangos vėl žiūrovą (bent jau mane) nuvilia. Pasigendi autentiškumo ir tikėjimo tuo, kas vyksta. Nuobodus, paviršutiniškas kamufliažinis ritualizmas.“ Gal tokie menotyrininkų pasisakymai ir skatina šiuolaikinius menininkus pasirodyti, atlikti tikrą veiksmą, pralieti tikrą kraują, nors ir tiesmukai?

Prisiminiau dar vieną seną Šiaulių meninio gyvenimo istoriją, kai viena jauna ekscentriška videomenininkė vienoje dailės galerijoje, polietileniniame maišelyje, užmiršo žmogaus galvą... Ją paskolino jaunas vaikinukas iš morgo. Jos mergaitei prireikė vietinės televizijos laidai „Mirties fenomenas“ kurti. Galva būtų grąžinta, laida sukurta, tačiau kažkas papasakojo žurnalistams, kad kažkur matė žmogaus galvą... Ir pasipylė straipsnių lavina – lyg Šiauliuose nei iš šio, nei iš to būtų atsiradęs koks nors antikristas, vampyras, žodžiu, respublikinės reikšmės – ką ten respublikinės, pasaulinės, – monstras... Po savaitės galerijos darbuotojų, televizijos vadovų nervų policija gražino galvą į morgą, bylos niekam nekėlė, liko tik nesąmonių gniužulas, kurio galėjo ir visai nebūti, jei žurnalistai būtų protingai sudėję taškus ant „i“... Tačiau ta nesąmonė, matyt, reikalinga pigiai laikraščio propagandai. Ir kodėl tada pigiam menininkui ja pigiai nepasinaudojus ir nepasidarius sau reklamos? Nes straipsnių iš esmės niekas gal ir neskaito, o peržiūri tik antraštes, įsimena pavardes, ir viskas. Juk dabar informacijos tiek daug, kad žmogus įpranta matyti tik paviršių, didelius vaizdus. Gal aš klystu. Meniniuose laikraščiuose ir žurnaluose viskas kitaip? Tiek to. Tokiomis banaliomis abejonėmis ir baigiu straipsnį apie tai, kas nepavyko ar kas neįvyko arba ko galėjo visai ir nebūti...

Arūnas Uogintas