Rudens fotomaratonas

Kęstutis Savickas. „Fotografavimas“

Išvardyti visus Tarptautinio fotografijų seminaro dalyvius Nidoje būtų sunkoka. Lengviau pasakyti, kas neatvyko į tradicinį, jau 29-ąjį fotomenininkų susitikimą. Laukėme Agnės Naršytės su pranešimu apie fotografiją ir politiką, bet ji jau dėsto Edinburgo universitete. Per gausybę tarptautinio fotofestivalio Kaune renginių negalėjo pasirodyti Mindaugas Kavaliauskas. Kitas jaunas teoretikas, fotografas ir parodų organizatorius Vytautas Michelkevičius įstrigo Vilniuje. Fototechnikos naujoves kasmet pristatantis Algimantas Mockus šįkart užleido vietą „SONY“ aparatūros populiarintojui Romualdui Požerskiui. Nesimatė pokštininko Algimanto Aleksandravičiaus, dabar, berods, portretuojančio Ukrainos intelektualus. Dėl sveikatos nepasirodė Vitalijus Butyrinas, tikras Nidos grožio ir NSO žinovas. Fotografijos klasikas Algimantas Kunčius jau seniai čia nesilanko. Bet mačiau Gintautą Trimaką, Remigijų Treigį, Artūrą Valiaugą, Gintarą Česonį, Aleksandrą Ostašenkovą, visą grupę panevėžiečių. Žinoma, ir Kauno lyderį Aleksandrą Macijauską bei nuolatinius seminaro kuratorius LFS vadovus: Antaną Sutkų ir Stanislovą Žvirgždą. Ką pavyko nuveikti per savaitę pasišildant vasariškoje saulutėje ir pasipliuškenant jūroje?

Daug, nors visada norėtųsi dar daugiau. Saulius Paukštys sudaužė lėkštę ir paleido dūmų debesį, taip varydamas bjaurastį iš Lietuvos fotografijos ir pristatydamas puikiai išleistą neseniai iš JAV sugrįžusio Vytauto Maželio fotoportretų knygą. Kiek susijaudino negražaus kaimo satyrikas Rimaldas Vikšraitis, bet pastebėjęs, kad seminare jo naują knygą perka ir užsieniečiai, nurimo ir net perskaitė padėkos raštą kuratoriui A. Sutkui ir visų mylimai bibliotekininkei Palmyrai. Jei visi būtų dėkoję už šiemet puikiai pavykusias fotoknygas, būtų turėję pastovėti ilgokoje eilutėje. Šiaulietis A. Ostašenkovas nustebino nauja meniška fotoknyga „Mano miestas“, o jo kolegė Regina Šulskytė – tuo, kad iš intymiosios fotografijos pasuko į oficialiąją ir išleido Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių fotoportretų knygą. Tyliai ir kūrybingai dirbantis kaunietis G. Česonis pamalonino aukštos kokybės knyga apie tėvą Stanislovą. R. Treigys, gerai vadovaujantis Klaipėdos skyriui, išleido gražų žurnalo „Fotografija“ numerį, skirtą Klaipėdos regionui. Sukruto ir kiti regionai ir net rajonai. Tauragės fotoklubas išsileido savą fotoalmanachą. A. Macijauskas sudarė dar vieną kūrybos rinktinę „Atmintis“. Kuklią, bet labai menišką, tinkančią kandidatuoti Nacionalinei premijai fotografijų rinktinę išspausdino Vytautas Balčytis. Jeigu manote, kad tai visas metų fotografijos derlius, klystate. A. Sutkus net skėstelėjo rankomis: „Iš kur šitiek?“ S. Žvirgždas nepašykštėjo ir pipirų fotoalbumui „Palanga“ bei porai knygų apie Anykščius. Dalijome su juo autografus „Fotografijos slėpinių“ antrajame tome, kuris irgi buvo seminaro naujiena.

Stiprioji seminaro ypatybė buvo fotografijos istorija. Margarita Matulytė kalbėjo apie sovietinių metų fotografiją. Mes su S. Žvirgždu išdėstėme fotoportreto metamorfozes ir Panevėžio krašto fotografijos istoriją įvairiuose leidiniuose. Kadangi LFS įsigijo gerą projektorių, paskaitos tapo įdomesnės ir vaizdingesnės. Nepralenkiamas buvo šiaulietis Virginijus Kinčinaitis, repetavęs pranešimą apie lavonus, monstrus ir fotografijos baisuokliškumą. Regis, jis turi surinkęs ir retą šio stiliaus filmų kolekciją. Man kino programoje pavyko parodyti tik pornografinį filmą „Gili gerklė“, populiariąją „Seksualinę priklausomybę“ ir šiek tiek kino klasikos, kuri ir Vakaruose vėl populiari. Tiko ir dramatiškas, bet šviesus Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę“, jame, beje, yra pluoštas Eglės Mėlinauskienės fotografijų.

Palangos fotoklubo pirmininkas Adas Sendrauskas šįkart pristatė parodą iš Maskvos. Ta proga fotografus aplankė ir meras Vygantas Giedraitis, kuriam labai patiko A. Sutkaus idėja: 30-ajam seminarui išleisti puošnų prisiminimų leidinį su per tą laiką sukurtais Neringos vaizdais. Buvo grupė svečių iš Kaliningrado bei mūsų kultūros atašė Arvydas Juozaitis, užmezgęs įdomią diskusiją, kas mums ir Europai šis miestas yra šiandien ir koks jis bus rytoj. Jaunimo žvilgsniai krypo į rytdieną, todėl jie įdėmiai tyrinėjo slovakų, latvių, rusų jaunimo darbus. Trūko tik baltarusių, tačiau su jais draugauja Kaunas, neseniai nuvežęs į Minską japono T. Ozawos aktų parodą su katalogu.

Nustebino G. Česonis savo darbais iš gražios ir spalvingos Afrikos. R. Požerskis pažėrė sąmojingų įspūdžių iš madingo aktų plenero Čekijoje ir Latvijoje. R. Danisevičių, V. Kopūstą, R. Parafinavičių matėme tupinėjančius apie visą būrį nuogų gražuolių, o darbo rezultatus jau galime apžiūrėti fotografijos meno galerijoje Didžiojoje gatvėje.

Ko trūko Nidoje? Jaunimo darbų, verčiančių aikčioti iš nuostabos, nors įdomių ekspozicijų būta. Vos ne kiekvieną dieną save pristatydavo latviai. Geriausiai pavyko menotyrininkei Inesai Baranovskai: ji iš karto supažindino su būriu latvių fotomenininkų. Iš jos ir sužinojau, kad prieš kelerius metus Nidoje debiutavęs Arnis Balčus dabar dirba Londone ir leidžia knygutes, fotografuodamas suvaidintus TV serialų epizodus. Lietuvoje gerai žinoma Inte Ruka gilinasi į vieno namo gyventojų portretavimą. Turi ilgalaikių projektų ir mūsiškiai. A. Valiauga parodė savo ciklą apie lietuvius Olandijoje ir olandus Lietuvoje. Olandas Wimas Lamboo pademonstravo Rytų Europoje kurtus portretus. Videofilme susipažinome su Clemensu Calisheru – Vokietijos žydu, atsidūrusiu Niujorke ir tapusiu garsiu fotografu. Jo parodą Vilniuje pamatysime rudenį.