Vytautas Šerys (1931–2006)

Išėjo skulptorius Vytautas Šerys. Jį per gyvenimą lydėjusi Judita atnešė ramunę. Atsisveikinimui. Tokiu grakščiai lenktu liaunu stiebeliu ir plevenančiais žiedlapiais.

– Labai tinka Šeriui, – pasakė.

Iš tiesų labai tinka. Ji gena mintis skulptoriaus kūrinių, ypač jo pamėgtų kamerinių kompozicijų – tokių paprastų ir kartu rafinuotų kaip patys gamtos kūriniai – link. „Iš medžio viską galima padaryti – tai medžiaga, kuri gali būti sunki ir lengvutė kaip popierius“, – yra sakęs Vytautas Šerys. Jis tarsi magas iš tiesų darė viską, ką sumanęs, mokėjo taip nugludinti, sudėlioti, sunarstyti pliauskeles, kad jos tapdavo „medinėmis novelėmis“. Tai buvo atgaiva tarp sunkesnių darbų. „Tiek prikaliau akmenų, molio priminkiau ir gipso šimtus tonų perleidau per pirštelius“, – pasakojo apie save skulptorius. Turėjo drąsos gūdžiu sovietmečiu imtis altorinių kompozicijų. Ne kartą stebino taikliai užfiksuoti bruožai jo kurtuose portretuose. Meistriškai V. Šerys gludino ir žodžius – eilėraščiuose ir kasdieniuose pašnekesiuose. Taip juos sudėliodavo, kad kelios eilutės tapdavo iškalbingesnės už puslapių puslapius. Paprastais žodžiais, ilgais nutylėjimais kalbėjo apie gyvenimą ir kūrybą – be reveransų, minties nusukimų, kompromisų. Stulbina trumpučiuose jo eilėraščiuose glūdinti gili mintis:

Geriau man vaikščioti po lietų,
Negu skaityti knygą apie lietų.

Vytautas Šerys. „Pakylėta pienių pieva“. 1981 m.

Gaila, bet jau nebeteks vaikščioti su Vytautu Šeriu. Nebent skaityti apie jį. Arba mąstyti, nes daug kas liko ir liks neužrašyta. Paties V. Šerio vertinimu tai – tik šešėlis, palyginti su tikra patirtimi. Todėl ir graužia liūdesio gumulas artimuosius, bičiulius, kolegas ir visus, kam teko pažinti šį žmogų. Ir vis dėlto menininkai yra laimingi – jie neišeina be pėdsako. Lieka tvarios žymės – skulptūros, paveikslai, eilėraščiai. Mums. Prisiminimui.

Ieva Pleikienė