Gediminas Jokūbonis (1927–2006)

Gediminas Jokūbonis prie savo sukurtos skulptūros Mažvydui

Po sunkios ligos 2006 m. spalio 8 d. mirė liaudies dailininkas, valstybinių ir Lenino premijos laureatas, Rusijos dailės akademijos tikrasis narys, žymus Lietuvos skulptorius Gediminas Jokūbonis.

Skulptorius G. Jokūbonis gimė 1927 m. kovo 8 d. Kupiškyje. 1952 m. baigė Valstybinį dailės institutą, aktyviai visą gyvenimą dirbo monumentaliosios paminklinės skulptūros srityje ir sukūrė nemažai žinomų Lietuvos visuomenei paminklų, tai „Motina“ Pirčiupyje, 1960 m., Kiprui Petrauskui Vilniuje, 1974 m., Maironiui Kaune, 1977 m., Adomui Mickevičiui Vilniuje, 1984 m., Antanui Vienažindžiui Mažeikiuose, 1987 m., Martynui Mažvydui Vilniuje, 1997 m., Vytautui Didžiajam Birštone, 1998 m., Antanui Baranauskui Seinuose, 1999 m., Europos geografiniam centrui, 2004 m.

Nuo 1965 m. iki 2002 m. skulptorius G. Jokūbonis dėstė skulptūrą VDA, nuo 1974 m. ėjo profesoriaus pareigas.

Skulptoriaus kūryba buvo įvertinta valstybine (1960 m.) ir Lenino (1963 m.) premijomis. 1997 m. Gediminas Jokūbonis buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino komandoro kryžiumi. Jo sukurti kūriniai, visa gyvenimo veikla buvo skirta Lietuvos žmonėms ir šviesus jo atminimas liks ilgam jį pažinojusių atmintyje.

Mokytoją prisimenant

Su skulptorium profesorium Gediminu Jokūboniu daugiausiai yra tekę bendrauti būnant tuometinio Valstybinio dailės instituto studentu.

Studijavau tarybiniais laikais, kai menininkų galimybės reikšti savo požiūrį į visuomeninius procesus buvo varžomos, todėl skulptūros studijos, profesoriaus dėmesys būdavo koncentruojamos ties forma, išraiška.

Kaip ir dera skulptoriui, prof. Gediminas Jokūbonis pasižymėjo proto ir emocijų pusiausvyra. Jis skatino studentus suvokti formos logiką, teisingą formos ir turinio sąveiką. Ramybė, orumas, vidinė jo paties jėga būdingi ir jo skulptūroms.

Profesorius niekada nekalbėjo per daug, neieškojo pigaus populiarumo tarp studentų. Jo pastabos buvo tikslios, profesionalios, kritiškos. Studentai jį gerbė, jo nuomonė būdavo svarbi.

Profesorius buvo vienas to meto Skulptūros katedros lyderių, stipriai veikusių katedros veiklą. Nemažai skulptorių buvo tarp tų menininkų, kurie Lietuvoje 1990–1995 m. pradėjo naują meninę kalbą, kur svarbesni yra sumanymas, idėja, o ne formalūs ieškojimai. Daugelis jų kūrė naują meno kalbą, savarankiškai gilindamiesi į pasaulinio meno procesus. Manau, prie to prisidėjo ir Skulptūros katedra, kur studentai jautė profesorių pagarbą kūrybiniams ieškojimams, turėjo galimybę dirbti savarankiškai, gavo klasikinės figūrinės skulptūros pagrindus.

Ir paskutiniais gyvenimo metais profesorius domėjosi skulptūrų, naujų monumentų atsiradimu šiandieninėje Lietuvoje. Jam kėlė nerimą šio meno nuosmukis mūsų krašte.

Nedaug menininkų sugebėjo išreikšti savo epochos dvasią taip, kaip ją išreiškė profesorius Gediminas Jokūbonis.

Skulptorius Algis Lankelis