Pirmasis

Laiko metaforos

Audriaus Stonio filmo „Ūkų ūkai“ premjera

Živilė Pipinytė

iliustracija
„Ūkų ūkai“

Trisdešimties minučių Audriaus Stonio filmui „Ūkų ūkai“ būdinga griežta kino eilėraščio struktūra, gal būtent todėl jis žadina norą atsisakyti ištikimybės įžadų dar Susan Sontag griežtai suformuluotam principui neinterpretuoti ir pabandyti savaip paaiškinti filmo vaizduose slypinčias prasmes ir reikšmes, pasipriešinti režisieriaus valiai priversti matyti tai, ką pamatė jis ir ką „užantspaudavo“ fantaziją žadinančiu pavadinimu.

Audrius Stonys jau savo pirmuosiuose filmuose suprato, kad dauguma svarbių įvykių greičiau pasireiškia vaizdais, o ne žodžiais. „Ūkų ūkuose“, kaip ir ankstesniuose filmuose, jis gana nuosekliai bando atskleisti tai, ką kunigas filosofas Józefas Tischneris vadino komunizmo palikta antropologine klaida, pasaulio ir žmogaus suvokimo klaida. Šia prasme „Ūkų ūkai“ – racionalus filmas. Tačiau kai filmo personažai apibrėžiami perdėm taupiai, vos keliais štrichais ir be žodžių, emocijų vietą dažniausiai užima metaforos. O metaforas kiekvienas interpretuoja savaip. Keista tik tai, kad viena interpretacija bematant žadina kitą, net priešingą, ir tai užprogramuota itin prasmių prisotintos filmo kalbos, nors jame nuskamba visai nedaug žodžių. Toks įspūdis, tarsi pasižiūrėjai ne vieną, o kelis filmus, kuriuos sieja tas pats ekrano laikas.

Pirmas filmas: laiko galia

Nuo pat pirmųjų kadrų, kai jaunutė grimuotoja dailina pagyvenusios moters veidą, o ši akivaizdžiai su malonumu paklūsta tai procedūrai, Stonys (gal net ir pernelyg supriešindamas tuos du – raukšlėtą ir glotnų – veidus) įveda į filmą laiko temą. Filmo herojai – aktyviai besimankštinanti vieniša senutė, linksmi sveikuoliai, aerobikos šokėjos, bėgikai, visi kaip vienas ne pirmos jaunystės žmonės, – aktyviai priešinasi laikui. Aktyvumas jiems tarsi senatvės priešnuodis, bandymas sustabdyti laiką ar net mirtį. Kad ta kova pasmerkta, akivaizdžiai rodo bene labiausiai sukrečiantys filmo kadrai – itin stambiu planu tarsi pro mikroskopą filmuojama žmogaus oda. Kamera slysta kūno paviršiumi tarsi kažkokiu nežinomu žemynu, stebėdama jo išgaubtumus, įlankas, kauburius ir raukšlių bangas. Tai – gyvo žmogaus oda, bet kartu ir laiko tėkmės, neišvengiamos senatvės metafora. Stoniui ji neatrodo negraži, greičiau reikšminga, juk jau minėtuose pirmuosiuose kadruose jis kviečia grožėtis dailinamos moters šypsena, jos grožiu, slepiančiu ir gyvenimo išmintį, ir susitaikymą su jo paliktais pėdsakais. Režisierius ir operatorius Audrius Kemežys rodo tą moterį spinduliuojant paslaptingą grožį, kurį jaunutė grimuotoja, pati nesuvokdama, kad atlieka laiko funkciją, tik paryškina.

Savo karą su laiku mažučiame kambaryje kasdien kariauja kita filmo herojė. Jos gyvenimas – tikras ritualas: iškilmingai atliekama mankšta, nakčiai prisukamas laikrodis, prausimasis ryte, laikraščio skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas. Žiūrėdama, kaip ji mankštinasi, kažkodėl prisiminiau savo kūną kankinančius krikščionis, manančius, kad taip jie priartės prie Dievo. Prie ko siekia priartėti besimankštinanti moteris?

Antras filmas: sudievintas kūnas

Sovietmečiu kūnas buvo ne malonumų ar įkvėpimo šaltinis, o darbo įrankis. Viskas, net sportas, būdavo pasitelkiamas tarybinio žmogaus išskirtinumui pabrėžti. Todėl su kūnu elgtasi kaip su vargšu giminaičiu. Iš vaikystės prisimenu oficialiosios propagandos pastangas pasmerkti bet kokias pastangas puoselėti kūną. Tai kėlė įtarimą, juk gražiam kūnui reikės ir gražių drabužių, ir gero maisto, ir daugybės kitokių būtinų dalykų. Todėl visada gelbėdavo Antonas Čechovas, skelbęs, kad žmogaus viskas turi būti gražu. Propaganda jį išnaudojo tiesiog perversiškai, kad įtvirtintų sveikos dvasios pranašumą kūno atžvilgiu.

Žlugus imperijai, kūnas pagaliau išsiveržė į priekį. Pasipylė grožio konkursai, žiniasklaidoje įsigalėjo gyvenimo būdo propaganda, kurioje visai neliko vietos dvasiniam grožiui ar kitokiems oficiozų nuvalkiotiems dalykams. Laukinio kapitalizmo epocha tik skatino kūno kultą. Tačiau ideologijos taip paprastai nepasitraukia, o jei ir pasitraukia, lieka tuštuma, kurią būtinai reikia užpildyti. Vienas tokių būdų, man regis, yra įvairūs sveikuolių judėjimai, bandantys užpildyti pirmiausia ideologinę tuštumą. Juk tie savo kūnų tobulinimo galimybe patikėję nelabai sveiki, gyvenimo ir istorijos nualinti žmonės tiki, kad apsivalys ne tik jų viduriai, skrandžiai, kiti organai, bet ir sielos. O švari siela sugebės nugalėti ligas, negandas ir net laiką. Tai – pagrindinis tikslas, o kelias į jį beveik toks pat paprastas, kaip ir kelias į komunizmą. Reikia aukotis, nugalėti savo silpnybes, pajusti kolektyvą, o po to ateis harmonija ir susitaikymas su savimi. Tobulai veikiantis kūnas juk negali justi tuštumos. Stonys rodo sveikuolių ritualus, kurie, prisipažinsiu, kelia šiurpą, nes buvimas minioje visada yra grėsmingas: daugybė per prievartą kvatojančių, vienas ant kito sugulusių žmonių akivaizdžiai pajunta bendrumo ir susitaikymo jausmą. Tas jausmas, matyt, juos lydi ir kartu su kitais neriant į elegiškus ežero vandenis, kurie vis dėlto atrodo pernelyg gražūs, intymūs ir skirti ne grupei, ne masei. Žinoma, tas bendrumo jausmas padeda nugalėti kompleksus, juk keturiomis vienas viešai nepašliaužiosi. Viskas gal ir gerai, bet ir po to tuštuma neišnyksta.

Trečias filmas: harmonijos paieškos

Matyt, dėsninga, kad šiemet apie tą ideologijų (komunistinės, nacionalistinės, vartotojų ir pan.) paliktą tuštumą prabilo net du filmai. Kristijono Vildžiūno „Aš esi tu“ herojus architektas suranda harmoniją su savimi ir pasauliu palikdamas miestą, įprastus santykius ir įsikurdamas miške, savo svajonių name medyje. Stonio filmo herojus lydi už kadro ir mintyse tariami atsipalaidavimo pratimo žodžiai, kurių esmė – sutaikyti žmogų su savimi, išmokyti jį sugyventi ir su blogomis, ir su geromis mintimis. „Aš esi tu“ teikė optimizmo, kad tai įmanoma. „Ūkų ūkai“ rodo kainą, kurią iš tikrųjų reikia sumokėti. Bene žiauriausia montažinė filmo sandūra, kai montuojamas keliu ilgai bėgantis šuo ir į sporto salę šokte įšokanti, riste įsiritanti lanksti pagyvenusi moteris, ant kurios veido priklijuota dirbtinė nedirbtinį pasitenkinimą savimi liudijanti šypsena. Bet juk harmonija gali atsirasti tik tada, kai esi natūralus ir netobulini savęs per prievartą.

Ketvirtas filmas: bėgantis vienišas žmogus

Bėgančio Vilniaus gatve žmogaus epizodas šiek tiek primena filmą filme. Ne tik dėl išsiskiriančio kinų muzikos motyvo, bet ir todėl, kad tai – realaus laiko atkarpa, užfiksuota juostoje. Matome, kiek konkrečiai nubėgo ir kiek per tą konkretų laiką pasikeitė bėgantis žmogus. Man tas vienišas bėgikas, pernelyg gerai žinantis, kas yra kūnas, laikas, judesys, vienatvė, pasirodė vienintelis, iš tikrųjų pajutęs harmoniją su savimi. Panašius žmones mėgo filmuoti Henrikas Šablevičius, kuriam skirti „Ūkų ūkai“. Prisiminimų apie jį išprovokuotos mirties nuojautos, man regis, kupinas ne vienas filmo kadras. Jos artumas paverčia filmą, sakyčiau, žiauriu eilėraščiu.

Penktas filmas: naujųjų viduramžių melancholija

Ilgokai svarsčiau, kodėl žiūrėdama „Ūkų ūkus“ jaučiausi tarsi prieš rentgeno aparatą. Paskui supratau, kad filmas ir apie tai, kad dažniausiai iš visų jėgų stengiamės nematyti realybės – bėgančio laiko, gausėjančių raukšlių, sudužusių iliuzijų, artėjančios mirties. Kad mieliau renkamės tegu apgaulingus ritualus, tikro judėjimo iliuziją sukeliančius sporto pratimus. Tikrovė dažniausiai užklumpa iš pasalų. Tas pats Tichneris rašė: „Tiesą apie realybę pridengiame melancholija, pusiau fiktyvia, pusiau natūralia kančia, kurioje ieškome asmeninės laisvės pojūčio, už kurią bandome kaltinti visą pasaulį, nelabai pastebėdami, kad patys kažką pametėme“. Stonys kelis kartus trumpam išeina iš besimankštinančios senutės namų, kad nufilmuotų melancholišką sniegu apklotą naktinį Vilnių. Vieno kadro gilumoje kaip kokia šventovė spinduliuoja kalėdinėmis girliandomis papuoštas televizijos bokštas. Pasijunti tarsi atsidūręs kokioje nors naujųjų viduramžių misterijoje.