Apie kitas erdves

„Prižiūrėtojų galerija – Europos istorijos“ J. Goyd nuotr.

Teatro „LOD“ „Sirenose“ parodytas spektaklis „Prižiūrėtojų galerija – Europos istorijos“ turi kažkokių sąsajų su Kristiano Smedso „Liūdnomis dainomis iš Europos širdies“. Pirmiausia muzika. Net jei pirmame spektaklyje muzika beveik nenutyla, o antrojo muzika skamba Aldonos Bendoriūtės kuriamos veikėjos širdyje. Dar šie spektakliai turi tai, ko neturi mūsų režisierių darbai – buvimo dabartinėje Europoje pajautą. O ji leidžia išsiplėšti ne tik iš savo gimtojo krašto ir gimtojo teatro kasdienybės, bet žvilgtelėti į ją iš šalies. Tarsi matytum ir girdėtum pirmą kartą ir galėtum „paimti“, turėti, įsiminti tik tai, kas svarbiausia.

Suomio Smedso laisvė mūsų teatro atžvilgiu įskiepija aktorei vaidybos ir kūrybos laisvę, bet išsaugo sunkiai įvardijamą spektaklio lietuviškumą. Belgų kūrėjai – režisierius Koenas De Sutteris ir kompozitorius Dickas van der Harstas – individualias, lokalias slovėnės, portugalės, samės, vengro, airio istorijas paverčia jų šalių patirties liudijimais. Abu spektakliai – dabartinės Europos atokiausių kampelių balsai, tačiau dainuojantys savaip ir kitaip, skausmingai ir ironiškai. Jie nesileidžia įtraukiami į anoniminius visuotinės Europos sąrašus ir stovi tiesūs prieš unifikuojančią „keliakonomikos“ strategiją.

Spektaklį „Prižiūrėtojų galerija – Europos istorijos“ labai lengva pavadinti socialiniu ir net politiniu. Ir labai lengva pamatyti jame gyvą brechtišką dvasią. Istorijų ir zongų – pasakojimo ir dainų, muzikos – polifonija, gimusi iš kompozitoriaus Dicko van der Harsto aistros rinkti skirtingų šalių liaudies muziką, meistriška atlikta ir orkestro, ir aktorių-dainininkų, čia išsidėlioja į kelionę po šiuolaikinio meno galeriją. Kiekvienai šaliai, kiekvienam pasakojimui antrina skirtingos objektų, paveikslų, šešėlių teatro ar fotografijos ir šilkografijos, medžio raižybos instaliacijos. Penkios istorijos – tai ir penki stendai muziejaus, turbūt dabar esančio Europos širdyje, bet iš tikrųjų nukeliančio į jos paribius. Ten, kur vis dar, bent žmonių sielose, kažkas vyksta ir kur istorinė atmintis turi ypatingos vertės.

Kai pernykštėse „Sirenose“ spektakliu „Juoda šalis“ Vengrijos įstojimą į Europos Sąjungą teatralizavo Įrpįdas Schillingas, tikėjomės, kad sulauksime kažko panašus. Kad bent vienas mūsų kūrėjų pabandys ištrūkti iš užburto „repertuarinės produkcijos“ rato ir prabils apie tai, kokį tikrąjį konfliktą išgyvename su savo šalimi, jos dabartimi ir ateitimi. Pabandė Cezaris Graužinis ir „cezario grupė“. Ir neabejoju, kad savo kailiu pajuto, koks tai sunkus, nedėkingas, iš pirmo žvilgsnio niekam nereikalingas darbas. Ir čia reikia kitokios, nei įgyjama tradicinėje scenoje, tradiciškai kuriant vaidmenis, tradiciškai „statant“ spektaklius, patirties. Ne teatro, o greičiau gyvenimo patirties, ne statytojų ir atlikėjų, o žmogiškos ir pilietinės atsakomybės, ne vien vaidybos ar režisūros įgūdžių, o beveik misionieriško pasišventimo kalbėti su žiūrovais jų dar neišmokta kalba ir kantriai tos kalbos mokant. Tai, matyt, ir reikštų kitų teatro erdvių, naujų teatro horizontų paieškas.

Šiųmetinės „Sirenos“ siekė, kad ir neakcentavo, sutelkti pristatytus spektaklius ties viena tema – „Teatras ir erdvė“. Tiems, kurie tikėjosi išvysti naujas scenos meno naudojamas erdves, teko nusivilti. Šįkart erdvės samprata priartėjo prie mentalinės. Matyti spektakliai ir greta vykę festivalio renginiai patikrino kiekvieną atskirai – ar esu savo mažyčio vidinio pasaulėlio, savo santykio į teatrą ir su teatru, nusistovėjusių teatro konvencijų įkaitas? Ar sugebu būti tolerantiškas, pakantus kito pažiūroms, ieškojimams, net kito kuriamoms konvencijoms? Ar man dar apskritai kas nors svarbu, įdomu, provokuoja klausimus? Nelygios, tarsi neįgalios „Sirenos“ – o toks įspūdis susidarė ir dėl pernelyg persvėrusios „viešus“ spektaklius edukacinės festivalio programos, – pasukusios projektų ir jų inicijavimo keliu, turbūt šiuos klausimus uždavė ir sau. Ar mums, lietuviams, dar reikalingas tarptautinis festivalis, ar svečių darbai gali sudominti vietos kūrėjus, ar mums apskritai svarbu, kas vyksta už mūsų krašto ir mūsų teatro sienų?

Režisieriai Jonas Vaitkus ir Benas Šarka D. Matvejevo nuotr.

Tad, sakyčiau, šiųmetės „Sirenos“ suteikė daugiau progų ne žiūrėti, o svarstyti, ir bent man sukėlė daugiau nusivylimo nei džiaugsmo. Džiaugsmo dėl galimybės pamatyti „Prižiūrėtojų galeriją – Europos istorijas“, su dar didesne viltimi laukiamos festivalį baigsiančios stebuklingosios Heinerio Goebbelso „Haširigaki“, ir nusivylimo dėl gerokai blankiau, nei tikėtasi, praslinkusių ir jau beveik išsitrynusių belgiškai lietuviškų „Monologų“, britų „Nesu si kalbėjimo“ ir „Tylaus šokio“. Įstrigo kruopelytės – vizualaus dubliavimosi „Nesu si kalbėjime“ idėja ir į absurdo šokį suvestų gestų sėdint dviese sumanymas. Dar – mūsų dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus sprendimas parašyti meilės monologą „Opel Electra“ pasinaudojant Euripido metru. Arba – įteikti Christophe’o Vekemano „Kalbą“ trylikamečiui Augustinui Skirsgilui ir liepti perskaityti berniuko atsisveikinimo prieš savižudybę laišką jo negirdinčioje, šurmuliuojančioje teatro fojė. Kaip ir staiga priversti išgirsti Darių Auželį, skaitantį Barto Koubaa „Dzuffa“ – mokslinį pranešimą, nutrauktą tikros žmogaus istorijos.

Taigi įstrigo idėjos. Originalios ir savaip formalios. Tarsi teigiančios, kad spektaklis, režisūra, atlikimas, o iš viso to dar ir prasmių ar reikšmių kūrimas – visa tai, kuo iki šiol buvo gyvas, ko laikėsi įsitvėręs ir kuo buvo unikalus ir vertingas mūsų teatras, – taip pat tėra senos, sustabarėjusios konvencijos. Štai tas nevalingai įvykęs „erdvių pasislinkimas“, atvėręs beveik prarają tarp šiuolaikinių, nesaistomų jokiomis „teatro“ (!) tradicijomis ir kibirkščiuojančių idėjomis performerių (dažniau net ne teatralų, o šokėjų, muzikų, dainininkų, dramaturgų) ieškojimų ir tokių pat ieškojimų neįmanomumo mūsų teatre – pradedant jo tradicija ir baigiant pastato, scenos dėžutės, spektaklio ir publikos samprata.

Nejauku buvo matyti prieš negausią vietos ir užsienio svečių auditoriją sukviestus mūsų režisierius Igną Jonyną, Birutę Marcinkevičiūtę, Joną Vaitkų, Beną Šarką ir Dalią Jokūbauskaitę, turėjusius atsakyti į retoriškus klausimus – kodėl jie nepalieka senojo teatro, kodėl neišeina į „kitas erdves“ ir kodėl kuria taip, o ne kitaip. Juk jei jie būtų laisvi nuo savęs ir nuo „savo teatro“... O antra vertus, kur jiems visiems ir dar kitiems mūsų režisieriams, aktoriams, dramaturgams eiti, jei net ir patys ambicingiausi jų projektai pasmerkti žlugti be „scenų dėžučių“ (tiksliau, valstybinių teatrų) pagalbos.

„Sirenos“ tiesiog dar kartą patvirtino šį mūsų teatro paradoksą – visi žiūrovams rodyti užsienio spektakliai vienaip ar kitaip buvo sutalpinti į teatro pastatus ir scenas. Nes jokių kitų erdvių, išskyrus savo vaizduotės, mes neturim.

Nustebino kanadiečio Hervč Guay, vedusio jaunųjų kritikų seminarą ir žiūrėjusio lietuviškus spektaklius, svarstymai: lietuvių teatras labai literatūrinis, sutelktas į žodį, tačiau mes turime įdomiai mąstančius režisierius ir tiesiog nuostabius aktorius. Didžiausią įspūdį kritikui paliko Smedso „Liūdnos dainos...“ ir unikalusis Beno Šarkos „A Gu Gu“.

Unikalus dar ir tuo, kad būdamas nelaisvas nuo „savo teatro“, Benas Šarka išties yra nevaržomas jokių erdvių ir jo spektakliai kuo gražiausiai išsidėlioja mūsų galvose ir širdyse: sujungia visus tarsi atsitiktinai išbarstytus daiktus (vyno butelius, smėlio maišą, galąstuvą, medinį arkliuką, lazdeles, plokšteles, raudonus batelius ir baltą suknelę) į vieną didelį liūdno ir apie savo liūdesį dainuojančio lietuvio paveikslą.

Jo istorija, manau, rastų vietą „Prižiūrėtojų galerijoje“.