Pirmasis

Savirefleksija, autizmas ir nelaikiškumas

Jungtinė Kauno ir Vilniaus menininkų paroda „101,3 KM. Konkurencija ir bendradarbiavimas“ ŠMC

Eglė Mikalajūnaitė

iliustracija
Robertas Antinis. Instaliacija „Antropologiniai urvai“. Apšvietimas: Juozas Stasiulevičius. 2006 m.

Šiemetinė Šiuolaikinio meno centro surengta Lietuvos dailės apžvalga „101,3 KM“ pasekė paskutinių kitų parodų pėdomis: ir vėl atraminiu parodos tašku tapo lietuviškoji savirefleksija. „Savigarboje“ savirefleksija buvo tiesioginis pagrindinis parodos motyvas, „2 Show“ lietuvių tautai papildyti parinkta ne ką tesiskiriančią geopolitinę situaciją, pastarojo šimtmečio istoriją ir nacionalinį identitetą beturinti sesuo Latvija. „101,3 KM“, pasirinkus Vilniaus–Kauno temą, buvo nuspręsta įlįsti giliau į tautos vidurius ir paanalizuoti savo struktūrą.

Kodėl atkreipiau dėmesį būtent į šį aspektą, lietuviškąją savirefleksiją? Juk kalbant apie Lietuvos dailei skirtų parodų kuravimą, savirefleksija yra neišvengiama, ją perša pati tema. Dėmesį atkreipia tai, kad savianalize užsiima ne tik parodos kuratoriai. Šiaip ar taip, būtų įmanoma surengti parodą kaunietiško, vilnietiško ar lietuviško identiteto tema, sudarytą iš kūrinių, kurie tiesiogiai ir sąmoningai nekalba apie vilniečio, kauniečio ar lietuvio šiandienę situaciją, tačiau taip nėra; didžiosios dalies kūrinių tema yra „mes, Lietuva“. Ši bendresnė tema, jei kalbėsime apie atskirus darbus, nustelbia netgi Kauno–Vilniaus potemę.

Ką tai reiškia? Matyt, tai, kad lietuviai, kaip tauta, dar tebėra sutrikusi. Viena vertus, nuo Sąjūdžio laikų dar tebėra išlikęs stiprus tautos, kaip unikalaus vientiso darinio, suvokimas. Antra vertus, turinys formoje, vardu „Lietuva“, sparčiai kinta. Kitaip tariant, identiteto intensyviai ieškoma, kadangi jo reikia (nes „Lietuva yra“) ir jo nerandama (yra tik ypač spartus tapsmas). Tokie klausimai be atsakymų, norų ir realybės nesutapimai sukelia frustracijas, kurias iškelia (ir kartu nuskausmina) visuomenės veidrodis – menininkai.

Todėl, manau, nėra blogai, kad jau trečioje parodoje didžioji dalis menininkų autistiškai kalba apie Lietuvą – vadinasi, visuomenei (ir menininkams joje) tai svarbu ir reikalinga. Nors, žinoma, užsieniečiui dauguma kūrinių būtų sunkiai įkandami – nebent jis pasitelktų gidą (tada galėtų suprasti kūrinius), taip pat savo šalyje turėtų panašios patirties kaip mes Lietuvoje (tada galėtų pasitenkinti menu).

Taigi, ką dabar lietuviai mąsto apie save? Žinoma, nei vyresnės, nei jaunesnės kartos lietuvių mentalitetas vis dar neapsieina be sovietmečio kvapo. Vertinamas jis skirtingai. Viduriniosios kartos atstovas Vytenis Jankūnas į sovietinį palikimą žvelgia kritiškiau: ironizuoja su realybe paraleliai gyvenusių sovietinių tekstų atžvilgiu ir kartu primena, kad pakitusia forma tarybinė retorika tebėra gaji ir dabar. Jaunesniosios kartos atstovas Žilvinas Landzbergas atrodo daugiau susidomėjęs, nei kritikuojantis. Pristatydamas unikalų hibridą (tarybinė parduotuvė su tautinio „Utenos“ alaus ir vakarietiškos „Coca-Colos“ reklamomis bei užrašais PIGU, PIGU, PIGU, PIGU), jis išvengia neigiamų emocijų: nesibodi nei sovietinio, nei vartotojiško kapitalistinio baubo (šiaip ar taip, „Coca-Cola“ povarholiškame šiuolaikiniame mene dažniausiai yra velnio atitikmuo). Priešingai nei Aurelija Maknytė: pasirinkusi Lietuvos ir netgi užsienio menininkų jau gana apvalkiotą „Akropolio“ temą, savo kūrinyje ji nevengia kritiško, nors ir žaismingo, požiūrio į lietuvišką vartotojiškos kultūros suvokimą.

iliustracija
Kristina Inčiūraitė. „Atnaujinimas“. 2006 m.

Apskritai, jei galima spręsti iš parodos, lietuvis jau atrodo esantis arčiau Vakarų nei Rytų – sovietinė praeitis nebėra tokia populiari tema kaip anksčiau; kūrinių, siejančių Lietuvą su Vakarais, yra gerokai daugiau. Kita vertus, nors Rytai jau pakankamai nutolo, Vakarai, matyt, dar nepakankamai priartėjo. Ne viename kūrinyje užkabinamas lietuviškos sąmonės noras pasivyti Vakarus, lygiavertiškai jaustis Vakarų šalių kompanijoje. Čia paminėtini Kęstutis Grigaliūnas, su humoru bandantis suskaičiuoti, kiek jam dar trūksta iki Andy Warholo, ir Ignas Krunglevičius, kuris, norėdamas pasakyti lietuviui „tu geras“, cenzūruoja norvegų žodžius.

Labiau kontroversišką versiją „Lietuvos ir Vakarų“ tema galima pajusti Martyno Martišiaus „Liepsnojančiuose miestuose“. Pamačius dūmuose paskendusius Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, automatiškai pajuntamas déją vu – fotomontažai pernelyg primena degančių Niujorko dangoraižių vaizdus. Taigi ateina dviprasmiškas suvokimas: viena vertus, Lietuvos miestai šitaip tarsi priartinami prie pasaulinių tendencijų, kita vertus, parinktos tendencijos, švelniai tariant, yra gana atstumiančios. Gluminantį poveikį nenorom dar labiau sustiprina žinojimas, kad dvyniai dangoraižiai, prieš sudegdami iš tiesų, prieš tai ne kartą (kaip Lietuvos miestai M. Martišiaus fotomontažuose) jau buvo degę virtualioje realybėje. Taigi menininkas gana paveikiai sužaidžia lietuviškaisiais go west troškimais.

Kalbant apie Lietuvos vidines problemas – Vilniaus ir Kauno dialektiką, – darbai gvildena kelias temas. Vieni „iškelia į šviesą“ visų nutuokiamas problemas, kiti reabilituoja Kauną.

Prie pirmųjų priskirtini Naglis Baltušnikas ir Jurga Juodytė su Sauliumi Leonavičiumi. N. Baltušnikas iškabina iš Kauno į Vilnių gyventi persikėlusių menininkų pavardes. Prie kūrinio norėtųsi pridurti panašaus pobūdžio pastabą – tik kiek daugiau nei pusė Vilniuje besieksponuojančių (pagal parodos koncepciją „kauniečių“) menininkų iš tiesų gyvena Kaune. Tiesą sakant, nei N. Baltušniko, nei mano pastabos nėra stebinančios. Kita vertus, maloniai nustebina ŠMC politika, bandanti pagyvinti Kauno meninį gyvenimą. Šiaip ar taip, ne visi „periferiniai centriukai“ yra linkę ne vien didinti savo reikšmę, bet ir gręžtis į dar didesnes periferijas.

Antrasis kritiškasis (J. Juodytės ir S. Leonavičiaus) kūrinys malonus tuo, kad ne vien konstatuoja, bet yra ir visuomeniškai paveikus – jis išties subtilia forma (plakatas „Ir Kaune gyventi galima“) išjudina vilniečio sąmonę, dažnai gana bukai ir be pagrindo nusistačiusią prieš Kauną. Beje, kalbant apie socialinį meno paveikumą, gerą skonį per parodos atidarymą parodė Eglė Rakauskaitė. Jos dovana A. Zuokui – grybas – buvo kaip reta puikus: subtilus ir kartu užkabinantis politinis pasisakymas.

iliustracija
Česlovo Lukensko performansas

Kauną reabilituoja Gintaro Česonio ir Mindaugo Kavaliausko kūriniai. Pirmasis sugebėjo sveikai ir paprastai įamžinti dažnai ironizuojamas Kauno gražuoles (kas nėra visai paprasta, juk šiuolaikiniame mene – pradedant Cindy Sherman ir baigiant Rudolfu Levuliu – „pagamintos gražuolės“ dažniausiai yra ironijos objektas). Antrasis savo gyvenamą vietą Kaune pristatė kaip dėmesio vertą objektą. Akcentuodamas, vertindamas „sankryžos“ kitimą laikui bėgant M. Kavaliauskas yra artimas Ž. Landzbergui: per „sankryžą“ kartu teigiamas ir Lietuvos būklės unikalumas. Prie šių teigiančių kūrinių norėtųsi priskirti ir (su Kaunu nesusijusį) Kristinos Inčiūraitės „Atnaujinimą“. Videodarbe kasininkės ir taksisto lūpomis (nepaisant kelių abejonių) pagerbiamas ŠMC, menininkai, Lietuva. Pastarieji trys kūriniai atveria gana malonią naują lietuvio sąmonės tendenciją – perdėm kritišką požiūrį papildė savitaiga (net jei ir daugelis su neigiamu atspalviu tai pavadintų tiesiog savireklama).

Ekskursą po lietuvio pamąstymus apie save (pereinant prie globalesnio akiračio kūrinių) užbaigsiu Ugniaus Gelgudos ir Eglės Budvydytės kūriniais. Abu jie dar vis kalba apie Lietuvą, bet kartu atveria klausimą, kiek tikrai reikia ir galima apie ją kalbėti. U. Gelgudos „Žalgirį“ (Lietuvos simbolį) sudaro subkultūrų, kurios savo pobūdžiu yra labiau globalaus nei nacionalinio tipo, atstovai. Toks „Žalgiris“ nebėra nacionalinius interesus ginanti kariuomenė; turinys atsisako pavadinimo primetamų prievolių; simbolis tampa beprasmis. Taip pat ir Eglės Budvydytės videofilmas, kuriame susipina Jorge’o Luiso Borgeso fikcijos, fantastinis filmas ir mistifikuota istorija apie sektą, atsiradusią 1009 m., ironiškai iliustruoja pernelyg sureikšminamas lietuviško identiteto paieškas.

Taigi, ką lietuviai gali pasakyti ne Lietuvos tema? Krenta į akis, kad dauguma kūrinių, neskirtų lietuvių tautos problemos, nekalba apie šiuolaikinę visuomenę išvis; jie daugiau susiję su abstraktesnėmis, nelaikiškomis temomis. Matyt, reikėtų daryti išvadą, kad lietuvio sąmonė jaučia (ar tariasi jaučianti) tik uždarai tautinei grupei aktualias socialines problemas.

Vis dėlto yra keli kūriniai, kalbantys apie šiuolaikinę globalesnio masto visuomenę; beveik visi jie koncentruojasi ties ta pačia paviršutiniškumo/netikrumo problema. Loreta Švaikauskienė ir Auris Radzevičius šiuo atžvilgiu kritiški: visuomenės gyvenime pastebi viliojančias, bet niekur nevedančias dureles, patį gyvenimą nustelbiančius ir sunaikinančius rezultatus-skaičius. Ligita Marcinkevičiūtė, atvirkščiai, užima „popso“ gynėjos poziciją. Tiesa, pastarasis pasaulyje ginamas jau pusę šimtmečio.

Iš šiuolaikinę visuomenę apmąstančių kūrinių išskirtinis yra Artūro Bumšteino ir Lauros Garbštienės videodarbas „Miegas su mašinomis“. Sustingę automobiliai, slepiantys šaltą agresyvią potencinę energiją (tarsi Jeano Baudrillard’o neveiklūs, bet grėsmę skleidžiantys ginklai), konkuruoja su pažeidžiamais, silpnais, bet šiltais miegančiais (nebebijančiais? abejingais? pernelyg pavargusiais?) kūnais. Poveikį stiprina tai, kad salėje ant pagalvių išsitiesęs žiūrovas nesunkiai gali įsitraukti į žaidimą ir pajusti savo abejingumą, o gal drąsą ar nuovargį.

iliustracija
Kęstutis Grigaliūnas. „Žaidimų stalas“. 2006 m.

Taigi nelaikiškoms temoms skirtų kūrinių yra gerokai daugiau ir įvairesnių, nei skirtųjų šiuolaikinei (nelietuviškajai) visuomenei apmąstyti. Dauguma jų estetiški, meditatyvūs ir malonūs (kaip pasakytų buvusi ŠMC kasininkė Ala, skirti žmogui). Agnės Jonkutės ir Patricijos Jurkšaitytės kūriniai – „filosofiniai“, šiaurietiškų išgrynintų formų. Nustebina P. Jurkšaitytė, netikėta linkme pakreipusi savo istorinės dailės pastišų seriją.

Augusto Varkalio ir Sauliaus Paliuko darbai labiau jusliniai, aštresni ir formos, ir naudojamos technikos prasme. A. Varkalis savo ranka išraižytais filmais įsilieja į šiuolaikinę pasaulinę „rankdarbių“ bangą. S. Paliukas savo grynai estetine videoinstaliacija įneša naujo vėjo į lietuviškąjį meną.

Iš estetiškųjų-meditatyviųjų išsiskiria Ieva Mediodia ir Robertas Antinis, estetizuojantys „vėmalus“. Svarbu tai, kad jų kūriniai nėra tipiškas postmodernistinis abjekto menas – šis konstatuoja „šūdo“ buvimą, iškelia atmatas į dienos šviesą, bet toli gražu nebando paversti jų pasigėrėjimo vertu objektu. I. Mediodia ir R. Antinis sugeba pažiūrėti į tai teigiamai. R. Antinio atliekos, sudarančios harmoniją su tariama savo priešingybe – tyrumą įkūnijančiais stiklu ir vandeniu, – yra įspūdingiausias parodos kūrinys.

Keliuose nelaikiškųjų temų kūriniuose estetikos nėra arba koncepcija ją stelbia. Tai antrą kartą įkūnyta Alekso Andriuškevičiaus „Kelionė“, Česlovo Lukensko „Ikonostasas“ ir per atidarymą atliktas performansas. Jame kiaulės galva, prieš penkiolika metų turėjusi aliuzijų į tuometines aktualijas, dabar tapo abstrakčiu žmogaus sužvėrėjimo simboliu.

Ir galiausiai – Eglės Rakauskaitės ir Romualdo Rakausko kūrinys, remdamasis realybės šou įtaigumo principu, per individualią istoriją analizuoja grožio ir bjaurumo, idealo ir realybės, nesusikalbėjimo, klaidingo supratimo, autentiškumo, savikūros, priklausomybės temas.

Ką dar reikėtų pridurti? Iš esmės paroda palieka gerą įspūdį. Beveik visi darbai sudomina. Skirtingi (kontempliatyvūs, vizualūs, konceptualūs) kūriniai papildo vienas kitą, nėra monotonijos. Dar reikia paminėti vieną užmirštą kūrinį – K. Grigaliūno „Žaidimų stalą“. Iš pirmo žvilgsnio neatrodantis patraukliai, pabandžius „sudalyvauti“ netikėtai įtraukia, tiesiog narkotizuoja ir tokiu poveikiu suteikia malonią patirtį.