Paralelinės tikrovės priklauso moterims

Vasarą kino teatruose akivaizdžiai pagausėja siaubo filmų, kurie dažniausiai tampa įrodymu, kad šis žanras išgyvena ne geriausius laikus. Tačiau filmas "Tylioji kalva" ("Silent Hill", JAV, Japonija, Prancūzija, 2006) pirmiausia patraukė kūrėjų sąrašu: scenarijaus autorius Rogeris Avary kadaise buvo vienas "Bulvarinio skaitalo" bendraautorių, 2002 m. jis sukūrė originaliai apie amerikiečių jaunuolius prabilusį filmą "Sekso pamokos"; režisierius Christophe’as Gansas prieš penkerius metus įsiminė savo "Vilkų brolija", sumaniai suderinusia siaubą ir barokišką puošnumą; aktorė Radha Mitchell – dar viena šviesiaplaukė australė Holivude – sužavėjo Woody Alleno filme "Melinda ir Melinda", kuriame ji vaidino abi pagrindines herojes; Seanas Beanas ir Deborah Kara Unger vaidino pas bene visus geriausius šių dienų režisierius. Tikėjausi ambicingo siaubo filmo, bet pamačiau gana negrabią populiaraus japonų kompiuterinio žaidimo "Konami" ekranizaciją.

Filmo herojė yra Rouz (Radha Mitchell) – turtinga jauna moteris, kurios įvaikinta dukrelė Šeron (Jodelle Ferland) yra lunatikė. Šeron kliedesiuose aiškiai girdėti Tyliosios kalvos pavadinimas. Rouz nusprendžia nekreipti dėmesio į vyro (Sean Bean) įkalbinėjimus gydyti mergaitę ligoninėje ir išsirengia į miestą vaiduoklį, kuris ir vadinasi Tylioji kalva. Kalnakasių miestelis po baisios katastrofos jau daugiau kaip trisdešimt metų yra tuščias, tačiau Rouz jame tikisi rasti atsakymą į Šeron kankinančius košmarus. Miglotame kelyje Rouz pameta dukrelę, tad visą likusį filmą (net dvi valandas!) jai teks gainiotis Šeron po visą miestą vaiduoklį. Jai padės policininkė Sibilė (Laurie Holden). Turint omenyje, kad "Tylioji kalva" – japoniškos kilmės, visai nestebina (atvirkščiai – net nuskamba banaliai) iš "Skambučio" ir kitų japoniškų siaubo filmų pažįstamas pagrindinis filmo motyvas – iš praeities sugrįžtantis kerštas, kuris yra atpildas už kadaise vaikui padarytą skriaudą. Kad tai – kompiuterinis žaidimas, nuolat primena guviai po ekraną lakstanti Rouz, kurią vejasi pusmetriniai tarakonai, apipuvę lavonai, keisti homunkulai ir įvairios kitokios šiek tiek siurrealistinės, šiek tiek boschiškos pabaisos. Manau, kad apie tai, jog Rouz laksto po įvairias apleistas ir nejaukias patalpas, kurių sienomis teka kraujas, net neverta kalbėti. Vienintelė sąlygiška naujovė ta, kad lakstydama ji nuolat atsiduria skirtingose realybėse. Iš viso filme jų priskaičiavau keturias – mįslę įmenanti ir mėgėjišką juostą imituojanti 8-ojo dešimtmečio realybė, dabartinis miestelis, kuriame Rouz ieško jos vyras ir policininkas Gučis, pelenais "sninganti" Tylioji kalva ir demonų, tamsos teritorija, kuri nuolat kėsinasi užkariauti viską (po šias dvi ir bėgioja Rouz). Įdomu, kad į pagalbą žmonai išsirengusiam Rouz vyrui nepavyks patekti nė į vieną paralelinę tikrovę, tarsi jos būtų skirtos tik moterims. Nelabai supratau, kodėl filmo kūrėjai akcentuoja moteriškumą – panašiai kaip kad tikrovės, filme nuolat "dauginasi" ir moterys: pakeliui į Tyliąją kalvą Rouz sutinka policininkę, paskui jis pamato atstumtąją Daliją (Deborah Kara Unger nuolat pabrėžia, kad vaidina tik intelektualiuose filmuose), dar vėliau – visų nelaimių kaltininkę Kristobelę (Alice Krige), kuri vadovauja raganų degintojų sektai. Šeron taip pat yra nebe viena – jos veidą turi Dalijos dukra ir į Tyliąją kalvą Rouz atviliojusi pabaisa vaiduoklė. Net Dievas sektantų paveiksluose yra moters išvaizdos. Gal čia ir slypi tikroji "Tyliosios kalvos" prasmė, bet, atvirai kalbant, nuobodžiai ištęstas, monotoniškai pasikartojančiu gąsdinimu ir senamadišku mizanscenų teatrališkumu bei primityvumu net stebinantis filmas visai neskatina į ją gilintis.

Živilė Pipinytė