Kaip išmokyti laisvės

"Mirusių poetų draugija"

Peterio Weiro filmai yra emociškai skaidrūs, kupini paslapties, subtilūs, jų vaizdai pritrenkia grožiu, bet režisierius visada užduoda sunkius klausimus, į kuriuos kartais baisu atsakyti. Visos Weiro istorijos nuolat skatina klausti: "Iš kur atėjome? Kas esame? Kur einame?" Klausimai amžini, todėl niekad nestinga "Pikniko prie Kybančios uolos", "Paskutinės bangos" ar "Trumeno šou" žiūrovų. Weiro filmai būna sudėtingesni ir paprastesni. Prie pastarųjų priskiriu "Žaliąją kortą" ir, prisipažinsiu, senokai – nes kartais tiesiog nesinori pažeisti prisiminimų – matytą "Mirusių poetų draugiją" (LTV, VII. 2 d. 21 val.). Tai taip pat Weiro magijos dalis, nes kiekvieną filmą jis sugeba paversti labai asmenišku išgyvenimu. "Mirusių poetų draugija" – filmas apie brendimą. …1959-ieji. Į Veltono akademiją atvyksta naujas mokytojas. Kitingas (vienas geriausių Robino Williamso vaidmenų) elgiasi netradiciškai, nes jis moko ne literatūros, o gyvenimo meno. O kad žmogus išmoktų gyventi, jam reikia kimšti į galvą ne liberaliosios ekonomikos tezes, o poeziją, skatinti ne karjerizmą, o laisvės siekį, ir svarbiausia – išmokyti mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka. Regis, Kitingas ir pats seka savo mėgstama Horacijaus fraze: "Carpe diem". Jis suburia aplink save labai skirtingus jaunuolius ir padeda šiems suvokti save. Manau, kad filmas žadina gyvenimo mokytojo, kurį kiekvienas norėjome ar tebenorime turėti, ilgesį. "Mirusių poetų draugija", žinoma, tą ilgesį išnaudoja, juolab kad dabar gyvenimo mokytojo institutą nuolat bando užimti populiariosios literatūros ar net televizijos kūrėjai ir kūrėjos.

Todėl kartais svarbu prisiminti tiesiog gerą literatūrą. Nežinau, kaip Peteriui Yatesui pavyko ekranizuoti geriausią visų laikų romaną (prieš kelerius metus buvo surengtas ir toks žaidimas), tačiau tikiuosi, kad 2000 m. televizijai skirta Miguelio de Cervanteso "Don Kichoto" (BTV, 6 d. 10.55) ekranizacija, kurioje pagrindinius vaidmenis sukūrė Johnas Lithgow, Bobas Hoskinsas, Isabella Rossellini ir Wanessa Williams, nepapiktins didžiojo ispano gerbėjų, o gal ir paskatins vėl į rankas paimti knygą. Aš ją prisimenu iš vaikystės – didžiulį tamsiai raudoną tomą su puikiomis Gustavo Doré iliustracijomis. Donkichotizmas – nykstanti sąvoka, bet juk situacija nesikeičia nė per milimetrą. Pakanka bent trumpam atsidurti kokiame nors nykiame naujųjų lietuvių vakarėlyje, kaip bematant pasijunti juokingu ir niekam nereikalingu seniu, kuris kažkodėl kovoja su vėjo malūnais.

Dar viena ekranizacija – Anthony Minghellos "Šaltasis kalnas" (TV3, 6 d. 19.05). Jo pagrindas – amerikiečių rašytojo Charleso Frazierio romanas. Pasirodęs 1997-aisiais, jis iškart tapo bestseleriu, neseniai jį išleido ir lietuviškai. Filmas nukelia į pilietinio karo laikus, beje, rašytojas sakosi pasakojąs apie savo šeimą. Tačiau istorija apie du įsimylėjėlius, kuriuos išskiria karas, nuaustas iš atpažįstamų motyvų ir aliuzijų, nes rašytojas, o kartu su juo ir režisierius, mielai naudojasi ir graikų mitologija, ir kino reminiscencijomis. Ypač pasisekė tiems, kurie neseniai naktį per LTV žiūrėjo didžiojo Griffitho "Tautos gimimą", nes Minghella perkuria ir šio filmo motyvus. Bet pirmiausia tai didžios meilės istorija, kurią kartu su režisieriumi pasakoja Nicole Kidman ir Jude’as Law.

Šią savaitę nepristigs ir kino prisiminimų. Ne viena sinefilų karta užaugo su 1940 m. filmu "Bagdado vagis" (LTV, 6 d. 14.20), kurį kūrė (dėl įvairiausių aplinkybių) net šeši režisieriai – Ludwigas Bergeris, Michaelas Powellas, Timas Whelanas, Zoltanas Korda, Williamas Cameronas Menziesas ir Alexandras Korda. Jau vien tai liudija, kad "Bagdado vagis" nėra paprastas nuotykių filmas, bet gal net geriausias ikikompiuterinės eros kino kūrėjų fantazijos liudijimas. Tas rankų darbo filmas skleidžia ypatingą šilumą ir humorą, būdingą puikiems aktoriams – legendiniam Conradui Veidtui, Rexui Ingramui, Sabu, Johnui Justinui.

TV3 (6 d. 9.45) prisimins dar vieną kino legendą: filmas "Mažoji žvaigždė. Širlės Templ istorija" pasakoja apie 1934–1940 m. JAV ekranuose karaliavusią mažytę garbanotą mergytę, kuri sužavėjo visą Didžiosios depresijos apimtą šalį. Ketverių metukų Shirley Temple tapo idealu, nes depresijos, abejonių, pažeistų etikos normų metais ji atstojo savotiškus vaistus. Vaiko reakcijų paprastumas ir nuoširdumas leido nors trumpam pamiršti apie krizę, agresiją, žmogiškų santykių netikrumą. Iš pradžių Shirley vaidina save – žavų vaiką, kuris mielai šoka, dainuoja ir susidoroja su jos amžiaus vaikams iškylančiomis situacijomis. Tačiau ilgainiui scenaristai ir režisieriai ėmė vis labiau spekuliuoti jos žavesiu, ir Shirley tapo savotišku mentoriumi – ėmė mokyti suaugusius, kaip gyventi, atvertinėti nusidėjėlius, taikyti susipykusias poras, patarinėti, bausti, žodžiu, tapo nepakeliamai išmintingu vaiku, tiksliau, maža senute. Žinodami, kad vaikai auga greitai, prodiuseriai negailestingai eksploatavo mergaitę, o kai ėmė stigti scenarijų, Shirley ėmė vaidinti nebyliojo kino žvaigždės Mary Picford filmų perdirbiniuose. Tai jau buvo perversija, nes aštuonerių metų Shirley vaidino suaugusios Picford herojes. Publika ėmė protestuoti. Tuomet vienam anglų žurnalui rašęs Grahamas Greenas pavadino Shirley "Kišenine Claudette Colbert", o erotinių filmų žvaigždė Mae West pareiškė, kad Shirley – visai ne vaikas, o penkiasdešimtmetė liliputė. Tačiau aišku, kad studija ir jos mažoji žvaigždė savo beverčiais filmais uždirbo milijonus. Užaugusi Shirley stengėsi tapti tikra aktore, tačiau jos žvaigždė nenumaldomai geso. Vėliau ji visiškai atsisakė kino karjeros.

Menas reikalauja aukų. Tai – banalybė, bet kiekvienas, pasiryžęs tapti menininku, turi pats ją atrasti. Apie panašaus atradimo skausmą pasakoja meistriškas Nicholaso Hytnerio filmas "Didžioji scena" (TV3, 1 d. 12.35). Filmo herojai – jauni šokėjai, kovojantys už vietą prestižinėje trupėje. Režisierius jų kovą už vietą po saulę rodo be jokių pagražinimų ir sentimentų.

Jūsų – Jonas Ūbis