Organinis mirgėjimas

Sandra Malaškevičiūtė. "Op sagė" E. Meištaitės nuotr.

Sandra Malaškevičiūtė, šiais metais baigusi VDA juvelyrikos magistratūrą, karštą birželio 20-osios vakarą, kai dažnam nuo šilumos ir garuojančio asfalto ėmė raibuliuoti akyse, Užupio galerijoje pristatė nemažiau raibuliuojančią savo darbų parodą "Op sagės", kurios pagrindinę ekspozicijos dalį sudarė diplominis darbas (sagės).

Jau pats parodos pavadinimas užsimena apie autorės pasirinktą kūrybos principą: optinis menas ir sagės. Menininkė bando integruoti optinio meno – pastaruoju metu vėl atgijusio 7-ojo dešimtmečio JAV stiliaus – idėjas ir principus juvelyrikoje.

Optinis menas, pagrįstas sensorine psichofizika (regimuoju analizatoriumi), a priori diktuoja savitą stilistiką. Todėl autorė jau sukurtas racionalias, preciziškas geometrines kompozicijas, naudojamas tokių abstraktaus optinio meno atstovų kaip Victoras Vasarely ar Bridget Riley, perkelia į juvelyriką. Sandra žiūrovui siūlo, anot garsaus XX a. 7-ojo dešimtmečio amerikiečių oparto dailininko Yaakovo Agamo, "akių nuotykį".

Jau pirmas žvilgsnis, mestas į autorės kūrinius, neleidžia likti abejingam. Tikslios, preciziškos formos pasiglemžia ir veda į kaleidoskopišką sukimąsi. Stebėtojas, pats to nepajusdamas, panyra į begalinę trimatę kūrinio erdvę. Sandros sagės skleidžia gyvastį. Jos nuolat mirga, pulsuoja, juda ir kinta žiūrovo akyse. Regimasis analizatorius, sąveikaudamas su meno kūriniu, sukelia emocinių laukų stimuliaciją. Nors, kitaip nei tapytojai, menininkė neeksperimentuoja su spalva, jos kontrastas (balta–raudona, balta–mėlyna) ir susidaranti trimačio vaizdo iliuzija tampa dirgikliu, tiesiogiai veikiančiu regą.

Medžiaga, kurią menininkė naudoja savo kūryboje, – tai dar vienas Sandros išskirtinumas iš kitų juvelyrų, nes ji pasirinko organinį stiklą, lietuvių juvelyrikoje nelabai plačiai naudojamą ar mėgstamą. Reikia manyti, kad autorė neabejoja savo pasirinkimu, nes eksperimentuoja su juo nuo 2003 metų (paroda "ORG"). Pasirinktoji medžiaga kelia tam tikras užuominas apie darbų funkciją: papuošalas skirtas reprezentacijai, o organinis stiklas – viena iš pagrindinių medžiagų vizualinei reklamai kurti. Tai bene populiariausia medžiaga tarp visų lakštinių polimerų, išsiskirianti maža kaina, ypatingu skaidrumu ir atsparumu senėjimui. Universalios medžiagos savybės (tinkamas sąlyčiui su maistu, statyboms ir pan.) perteikia darbų estetiką: jie – nepretenzingi, komunikabilūs, neišskiriantys "vartotojų" grupės. Raibuliuojantys balto pieniško (minkšto) ir skaidraus spalvoto (kieto) organinio stiklo viražai eksponuojamuose darbuose meditaciniais ritmais praskina taką į gylį, į įsivaizduojamas asmenybes, kurios galėtų prisisegti šias sages. Į jų patirtis, pasakojimus ir nutylėjimus. Įvykus šiam kontaktui tarp kūrinio ir žiūrovo, išnyksta realybė: pasineri į vėsų kontempliacinį sapną, kuriame esi laisvas, kad ir akimirką, nuo atsakomybės – tiesiog pasiduodi mirksėjimui. Galiausiai tai ima priminti automatinę skalbiamąją mašiną skalbinių išsukimo metu: sukasi prabėgusios dienos prisiminimai; užmerktos ir atmerktos pravažiuojamų namų akiduobės; sutiktų žmonių veido bruožai, žodžiai, garsai ir kvapai....

Sandra Malaškevičiūtė – viena iš jaunųjų menininkių, vis aktyviau formuojančių lietuviškos trečiojo tūkstantmečio juvelyrikos bruožus. Puikiai išmanydama savo amatą, menininkė bando koncepciją iškelti virš funkcijos, savo darbais sugebėdama kalbėti apie egzistenciją. Tad Sandros Malaškevičiūtės darbai – konceptualūs ir emocinį krūvį turintys meno objektai, kerintys savo organiniu mirgėjimu.