Būtinas nieko neveikimas

Eglė Ganda Bogdanienė. "Labas rytas, mielasis". 2006 m. R. Mikšionienės nuotr.

Vienintelis dalykas, kuriuo įmanoma užsiimti karštomis vasaros popietėmis – nieko neveikti. Kaitros paklodėje įsuptoje galvoje tuščia kaip galerijų salėse vasarą. Menininkai – ne išimtis. Jų grumtynės su vasaros sąstingiu tampa tikra titanų kova: juk sukurti kažką vizualaus jiems gyvybiškai būtina. Taigi vasarinį nieko neveikimą jie paverčia žaidimu, aplinkos stebėjimu (day-dreaming), refleksija. Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamos kovų tarp menininko prigimties ir tvankaus tingulio kronikos.

Nerūpestingos vasaros iškylos tampa menininko, kaip niekuomet niekuo rimtu neužsiimančio asmens, įvaizdžio ir šiuolaikinio kūrybos proceso analize. Fotografijos, sudėliotos į galvijo pavidalo kompoziciją, šiek tiek primena Jono Meko filmų kadrus, kuriuose nereikšmingi kasdieniai veiksmai tampa svarbia asmeninės istorijos detale. Viename iš J. Meko filmų išnyra frazė "Visi man sako: mokykis, dirbk! O man patinka ilgi pasivaikščiojimai lietuje." Domo Noreikos "Charlotė" (2006) – asmuo (ne visai vyras ir šiek tiek moteris), nuolat persekiojamas visuomenės "i škotu gyvensi..." (arba – iš ko tu gyvensi?) šmėklų, neranda prieglobsčio net tarp berželių, smaližiaudamas tinginio pyragu. Eilinio piliečio nuomone, užsiiminėti menu – tai laisvalaikio leidimas, bet kuo menininkas iš tikrųjų dirba? Nejaugi jis tiesiog užsiima šia "dvasine terapija" ir sėkmingai gyvena iš normalų darbą dirbančių žmonių kišenės? Menininkas – parazitas?

Violetos Laužonytės "Lenktynėse" (2006) pirmauja būtent parazitinis vabalas, išsiveržęs į priekį anksčiau starto. Kai kiti laukia veiksmo pradžios, parazitai nebijo būti apkaltinti taisyklių laužymu, nebijo pirmieji patirti būsimų varžybų su laiku sunkumų bei įgyti kuo drastiškesnės patirties. Taisykles laužo ir Marija Teresė Rožanskaitė, kviesdama žiūrovą pažaisti "klases". Tačiau kur? – ant sienos? Veidrodyje? Savyje? Pasiryžti tokiam šizoidiniam žaidimui galima tik nusivilkus ir už durų palikus savąjį "aš", praradus savo tapatybę kaip vaikystėje, kur kiekvienas galėjo tapti gydytoju, pardavėja ar žurnaliste. "Tai, kas praeityje buvo įmanoma, dabar neįmanoma arba ne visiems įmanoma." Mesti molio šukę į save veidrodyje ir šokti į savo patirtis, judėti po jas atsargiai, neužminant linijų, ir išsilaikyti kuo ilgiau, stumtis kuo toliau, arčiau išpieštos "saulės", kurią pasiekęs laimingai "sudegi". Beprasmis vasaros užsisėmimas – žaidimas savo patirtimis, kuriuo nesukuriama jokio produkto, nepasiekiama jokio tikslo, ir įvyksta tik tau pastebima laiko ir erdvės transformacija. Pokyčiai erdvėje pažįstamus reiškinius paverčia grėsmingais pavidalais. Arba vos įžiūrimais, kaip Valdo Aničo "Rūkas virš upės" (2006). Beformė masė pamažu, bet neišvengiamai užlieja ir skverbiasi tolyn, gilyn upės vaga. Juk šis rūko beformiškumas, neapčiuopiamumas, visų daiktų siluetų iškraipymas įvarė ežiuką rūke (animacinį herojų) į isterinę būseną.

Marija Teresė Rožanskaitė. "Klasės". 2006 m. R. Mikšionienės nuotr.

Tokią būseną vasarą labiau sukelia ne netikėtas rūkas, o sprangus žadintuvo garsas. Eglės Gandos Bogdanienės "Labas rytas, mielasis" (2006) baltas veltinis moters biustas širdyje nuolat nešiojasi elegantišką žadintuvą, kurio atkaklus tiksėjimas neleidžia užmigti neramiai laukiant, kada ateis skambėjimo valanda. Tai moters laikrodis, vidinis, kurio nereguliuoja net pati jo šeimininkė, kuris išbudina ne tik ją, bet ir artimuosius, besiklausančius jo tiksėjimo priglaudus ausį prie krūtinės. "Labas rytas, mielasis", ir keliasi abu, nesuvokdami, "kam skambina žadintuvas", ir, kaip pridera vasaros popietei, juda prie vandens, kurio tekėjimą jau stebi ir fiksuoja Jurga Trimakaitė. Serijoje "Be įvardinimo" (2004–2006) vandens augalai tampa paslaptingais ornamentais, o sustabdyta vandens tėkmė – monochromine abstrakcija. Panašiu metodu vandenį fiksavęs Alfonsas Budvytis vandens augalus pavertė siurrealistiniais pavidalais, pirmapradėmis faunos ir floros formomis, vengdamas grynai abstraktaus, formalaus sprendimo. Siurrealistines scenas nutapė ir Henrikas Natalevičius, vienoje paveikslo erdvėje jungdamas kelias realybes, visą tikrovę paversdamas teatro scena, kurioje veikia ne tik aktoriai, žiūrovai, bet ir negyvi daiktai, skulptūros. Panašią teatrališką kelių realybių jungtį savo kūryboje taikė ir italų dailininkas Salvatore Fiume, tačiau jungiamų tikrovių ribos čia prasiplečia iki kosminių platybių.

Vasarinį tingulį galima įveikti jo paties veikimo strategijomis – lėtai, atkakliai, nepastebimai. Kaitrią tuštumą galvoje galima užpildyti stebėjimu, žaidimu ir mąstymu. Visai nesvarbu, kad jie nieko neprodukuoja. Svarbiausia – procesas. Menininkai tai žino.