Ekspozicija. Paviljonas. Emisija

Donatas Jankauskas (Duonis). Kadras iš filmo "Diena"

Šiuolaikinė Lietuvos dailė šiandien išgyvena nenuspėjamus (ir, ko gero, tuo ir žavius) integracijos bei dezintegracijos procesus. Egzistuoja daugybė vienalaikių reiškinių, kuriuos tik iš dalies galima vertinti pasitelkiant įprastą "didžiųjų" ir "šalutinių" renginių hierarchiją ar atsižvelgiant į institucinę priklausomybę ir kuratoriaus autoritetą. Ekspozicijų žanrai skaidosi bei plečiasi, ir nors pagrindiniai veikėjai lieka tie patys (o ŠMC, kaip "madų diktuotojo", statusas niekur nedingsta), skirtingų strategijų aproprijavimo įgūdžius yra įvaldžiusios praktiškai visos veiklios dailės organizacijos.

Įdomus šiuo atveju ir "suneštinių" dailės renginių likimas: po to, kai ŠMC 1995 m. surengė paskutinę "pusiau tradicinio" tipo, vietinį meno gyvenimą nesveikai įaudrinusią "Lietuvos dailę", tokios parodos visą pastarąjį dešimtmetį a priori keiksnojamos kaip "pasenusios". Nenuostabu, jos liko į šiuolaikinio meno gyvenimo specifiką "neįsikertančios" LDS prerogatyva. Tačiau turbūt klaidinga būtų įsivaizduoti, kad tuo pačiu metu įsigalėjusi kuratoriaus figūra ir ateityje liks vieninteliu kokybės garantu. Programiškai tarpdisciplininės kolaboravimo kultūros kontekste spontaniškai "sumiksuotas" renginys gali turėti kur kas daugiau katalizavimo galimybių, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Intriguoja tai, kad ir ŠMC veikloje šiandien įkūnijamas savotiškas "visaėdžio" principas. Šiandien nebūtina ieškoti alternatyvių erdvių "nepatyrusio" menininko debiutui, lygiai taip pat sąlygiška tampa riba tarp "antiinstitucinės" alternatyvos ir to paties centro patalpose gimstančio paralelinio judėjimo. Jaunas menas degustuojamas lygiagrečiai su platesnes edukacines intencijas turinčiais "Emisijos" renginiais, o šis formatas jau kuris laikas kristalizuojasi kaip svarbi solo pasirodymų atmaina, paprastai turinti ir provokuojantį retrospektyvos prieskonį. Tiesiog retrospektyva (su visa pagarba asmeniui ir praeičiai) čia paprastai jungiama su kito pobūdžio (paraleliniais) renginiais. Progresuojančiais ar ne – tai jau priklauso ir nuo publikos intencijų.

Vienprasmiška evoliucijos metafora čia netiktų ir dėl to, kad įvairiomis kryptimis besikeičianti meninė veikla (vienas iš labiausiai nuo "aukštojo meno" nutolusių tokios veiklos paliudijimų – ŠMC TV) gali būti vertinami ir organizacijos struktūrinės fragmentacijos, ir jos entropijos ar demokratiškėjimo kontekste. Visgi labiausiai čia intriguoja ne institucijos, bet individualaus menininko dreifavimo galimybės. Atskira kūrybinė biografija gali kisti kartais lygiagrečiai, o kartais ir priešingai institucijos nurodyta kryptimi, ypač kai meno įvykiai organizuojami atsižvelgiant į menininko gyvenamąją, kūrybinės veiklos ir darbo vietą. Donatas Jankauskas (Duonis) – itin puikus tokio dreifavimo pavyzdys. Kalbant tradiciškai, reiktų minėti itin plačią jo kūrybinę biografiją, mat menininko ekspozicijų topografija Lietuvoje išplitusi nuo ŠMC iki Antano Mončio namų-muziejaus Palangoje, taip pat nuo prestižinio "balto kubo" Vilniuje iki anksčiau rengtų gatvės meno simpoziumų Telšiuose. Dalyvauta elitinėse kuruotose parodose (R. Jurėnaitės, R. Malašausko projektai), betgi buvo pasinerta ir į antikuratorines, antiparodines ir antielitines kolektyvinės kūrybos formas (grupė DDD). Tačiau šiandien įdomesnis ne tiek šiuolaikinio menininko veiklos visapusiškumas (tai jau tapo lyg ir savaime suprantamu dalyku), o jo išgyvenimas visaėdiškumo kultūroje.

Štai 1999 "Retrospektyvoje" (kuratorius – R. Malašauskas), į kurią sunešti absoliučiai visi Duonio darbai, realizuotas visuotinis gesamtkunstwerk’o principas. Kūrybos "sandėlis" tapo kompleksiškai įvaldyta erdve, objektais, garsu ir šviesa, kuriuose sąmoningai paskandintos ir čiurlioniškos vizijos, ir individualūs Duonio kūriniai su visais hommage užmojais. Kiek anksčiau, 1998 m., menininko kartu su kolegomis skulptoriais (grupė DDD) kurtas socialinės plastikos kūrinys "Dirbtuvė" tebuvo susirinkusiems nieko naujo nesiūlanti patalpa – ironiškas "dirbtuvių kūrybos" ir periodiško "parodų darymo" bei atidarymų vakarėlių komentaras. Vis dėlto virtuali erdvė ilgainiui neužgožė dirbtuvės ir joje apdorojamo konkretaus objekto poreikio. Šis poreikis gali pildytis ir Vilniaus senamiestyje, ir Savičiūnuose, Minsko plente. Kolegų susibūrimą čia birželio 24-osios vakarą galima suvokti ir kaip sąlygiškai "parodinio" formato transformaciją į neformalų "meno ir gyvenimo" projektą bendro valgio ruošimo bei lėto maitinimosi tema, ir kaip dar vieną komentarą dirbtuvės tema. Ribos tarp skirtingų ekspozicijų tirpsta greičiau, nei paliekamos konkrečios institucijos patalpos, taigi šiuo atveju dviprasmiškas yra ir Duonio, kaip "ŠMC menininko", identitetas.

Donatas Jankauskas (Duonis). Kadras iš filmo "Diena"

D. Jankauskas kaip niekas kitas intensyviai jungia ne tik nacionalinės aukštosios ir popkultūros atributus – jo pasirodymuose dalyvauja ir tie patys arba šiek tiek "pertvarkomi" kūriniai. Taigi naujo objekto ar personažo atsiradimas nėra būtina sąlyga naujam įvykiui surengti. Visgi, ieškant naujų leitmotyvų, galima akcentuoti Duonio kūryboje aiškėjantį Čiurlionio kūrybos "perpasakojimą". Praėjusią savaitę nauja institucijos aura tapęs LED ekranas virš ŠMC pastato transliavo ne lakoniškus reklaminio pobūdžio pranešimus, kaip galima būtų tikėtis, bet konstravo naują antiromantinės simbolikos paveikslą.

"Gyvuliškėjimo" procesas šiuo atveju savotiškai papildo ir platesnę idiotiškumo šiuolaikiniame mene temą, nors menininkas apie ją tiesiogiai nekalba. Žinoma, beždžionė pati savaime dar nereiškia debilizmo triumfo, personažo interpretacija greičiau jau tampa žiūrovo pasirinkimo reikalu. Visgi sveikas Duonio veikėjų optimizmas paprastai užgožia liguistą jų sarkazmą. Jau kadaise sukurtas beždžionžmogės maketas tam tikromis aplinkybėmis galėjo būti švelniai pavadintas "Obelimi". Po daugelio metų jis sudalyvavo ir bendruomeniniame ant žarijų keptos kiaulės (dar vienas visaėdis sutvėrimas!) valgymo procese. Naujų kūrinio pavadinimų išties galima pažerti daugiau, nei pajėgs įsiminti dailės kritikai, tačiau ne tai svarbiausia. "Dienos" atveju buvo nesunku tiesiog supainioti pranešimus viešojoje erdvėje – kai Vilniuje pasirodę troleibusai supažindino praeivius su Čiurlioniu, Chopinu ir kitais "didžiais" vardais, virš ŠMC kelias dienas švietęs ekranas siūlė visai kitokias su aukštosios kultūros naratyvais susijusias pramogas.

Net ir kur kas ankstesni politiniai-kultūriniai Duonio komentarai mieste pasinaudojant tais pačiais veikėjais (pav. "Per Marčiulionį ir Čiurlionį", 1998 m.) savotiškai praplėtė šiandien populiarią karnavališko antropomorfizmo tendenciją, besireiškiančią kad ir televizijos ekrane. Tokią tendenciją savaip liudija ir LNK peliukų politilogų komentarai, ir nelaukta Čiurlionio kūrinio interpretacija. Įvairių kūrybos periodų, personažų, formatų sumaišymas šiandien toliau naikina atskaitos taškus, paversdamas visą menininko kūrybinę biografiją paraleliai funkcionuojančiais fragmentais. Ir jei "gyvenimo tapsmas menu" taip ir lieka nuolatos siektina ir meno gyvybingumą paradoksaliai stimuliuojančia utopija, tai meninio bendrabūvio virsmo menu (bei atvirkščiai) procesas čia jau seniai išsipildęs.