Atviras laiškas redakcijai

"Esto TV"

Praėjusiame "7MD" numeryje perskaitęs vadinamojo "Potvynio: balto sombrero" recenziją buvau nustebintas šio projekto naivumo ir – kas dar labiau glumina – ciniškumo.

Pirmiausia apie naivumą. Recenzijoje teigiama, neva šis projektas bando nagrinėti lietuviškojo psichokultūrinio tapatumo kontekstus, tačiau elementariai pamirštamas ne vienas tame pačiame Šiuolaikinio meno centre vykęs projektas, pavyzdžiui, "Nato sienos" ar "Savigarba", kuriuose šis ir dar daugelis kitų lietuviškumo kontekstų tyrinėti kur kas solidžiau, įvairiau ir įtaigiau. Galų gale painūs komercinės institucijos ir menininko santykiai buvo puikiai problemizuoti neseniai pasibaigusioje parodoje "Dvigubas žaidimas" "Vartų" galerijoje.

Elementarus meno vyksmo, konteksto nežinojimas, beje, būdingas ir daugeliui "Balto sombrero" projekto kartos atstovų. Kyla paprastas klausimas (sekant minimo projekto "logika") – kam reikia prasčiau perdirbinėti kitų, gabesnių kuratorių ar menininkų projektus ir idėjas?

Jei jau prakalbom apie plagijavimą ar, švelniau tariant, idėjų skolinimąsi, reiktų prabilti ir apie strategiškai nesėkmingai pasirinktą projekto formą – TV. Čia vėlgi autorių nenaudai galime paminėti 7-ojo dešimtmečio Michaelio Auderio TV eksperimentus, Alexanderio Kluge’s "Arkipelag TV", Hanso Ulricho TV kolaboracijas ar garsiuosius Warholo TV šou... Kalbant apie dar artimesnį kontekstą, nevalia nepaminėti įžymiųjų "Esto TV", ar Ginto Garbano STARIX projekto TV eteryje – pokalbių laidose, sveikinimų koncertuose ir panašiai... Pagrindinė viešųjų erdvių ir masinės komunikacijos priemonėse tarpstančio meno sėkmės ir įtaigumo priežastis yra profesionaliai suderinta vadybos taktika ir finansinės investicijos. Tai liudija ir greitai NYC startuosiantis ARTSTAR TV realybės šou, kurio visi dalyviai bus menininkai. Panašu, kad lietuviškojo "projekto" autoriai visų šių subtilybių nesupranta. Galbūt vertėjo patiems sukurti dainą ir ją transliuoti, o ne pasielgti lengviausiai – tiesiog užsakyti banalią dainelę iš televizijos archyvų? Todėl jų projektas, kaip mėgėjiškas, neprofesionalus, neapgalvotas bandymas, diskredituoja pats save. Be atitinkamų finansinių investicijų jis ir telieka tik studentiško "pokšto" lygyje.

Kitas, ciniškasis lygmuo yra kur kas paprastesnis. Maskuodamiesi neva "tarpinstitucinių diskursų analize", šie jauni žmonės paprasčiausiai gana negudriu būdu bando atkreipti į save įtakingos institucijos dėmesį, kas, be jau minėtos profesionalios vadybos, tampa dar labiau akivaizdu. Šiame "projekte" nėra jokių probleminių "taškų", kurie leistų nors kiek aiškiau artikuliuoti tuos požiūrio į "institucinę galią" aspektus, aptikti bent kokios nors pozicijos užuomazgas. Taigi nieko ir neteigiama – tiesiog pataikaujama tai institucinei galiai. Beje, ir pataikavimo idėja nebėra pas mus nauja: buvo tapomi ir paišomi, siekiant lengviausio kelio į "sėkmę", žymių menotyrininkių ir menotyrininkų "portretai". Taigi ir šičia jau pavėluota...

Ne veltui recenzijos autorius remiasi dviprasmiška Bourriaud reliacinės estetikos samprata, lygiai tokia pat nepozicine, chameleoniška ir todėl ciniška. Pagal ją šiuolaikinis menas yra kritiškas dominuojančios ideologijos, taigi galios, atžvilgiu. Tačiau priešindamas save su marksistinės pakraipos Frankfurto mokyklos atstovais, Bourriaud teigia, kad toks "kritinis" menas nieko nekritikuoja, bet nėra jis ir viso labo tik socioekonominis dominuojančios neoliberalios ideologijos veidrodis ar tiesiog jos žaisliukas. Jis generuoja "atviras komunikacines zonas"... Taigi iš esmės simuliuodamas "kritinį mąstymą" nieko nekritikuoja – lieka specifine, paviršutiniška pramogos forma, ir tiek... Tiesiog pokštu – kaip ir minėtas projektas "Baltas sombrero".

Pagarbiai,

Vytautas Bukauskas-Matukas