Trasa

Inga Likšaitė. "Brainstorm". 2005 m.

Tekstilės meno bienalė "Savi marškiniai arčiau kūno", prieš dvejus metus prasidėjusi LDS galerijoje "Arka", šiemet sugrįžo kaip "Trasa". Pasirinkti tokią parodos temą paskatino Danutės Kvietkevičiūtės gobelenas "Minties greičiu" – nors nuaustas 1978 m., sudėtingos kompozicijos, subtilaus kolorito, nužymėto ryškiaspalviais akcentais, jis atrodo labai šiuolaikiškas ir nesenstantis, ypač aktualus užšifruota prasme: įkūnija judėjimą, kaitą, raidą, esamus ir būsimus tikslus, jų įgyvendinimo gaires. Minėtasis D. Kvietkevičiūtės darbas – savotiškas atskaitos taškas, leidžiantis pajusti per tris dešimtmečius nuo jo sukūrimo tekstilės mene įvykusius pokyčius, kūrybos technikų ir technologijų, tekstilės paskirties suvokimo ir požiūrio į patį meno kūrinį pasikeitimus, įžvelgti skirtingoms meno rūšims susiliejus gimusias naujas idėjas, savitus išraiškos būdus. Todėl gobelenas "Minties greičiu" kaip šeimininkas pasitinka parodos lankytojus, žavėdamas tekstilininkės kruopštumu, ir palydi į "Trasą", kur dalyvauja daugybės dailininkų iš visos Lietuvos ir net kelių užsienio lietuvių kūriniai, taip pat naujas Kvietkevičiūtės darbas – šiemet nuaustas diptikas "Ir aš ten buvau".

Kaip ir prieš dvejus metus, parodoje gausi technikų įvairovė – nuo klasikinio gobeleno, audimo, mezgimo, siuvinėjimo, siuvimo, aplikacijos, pynimo, dažymo, marginimo, tapybos ant audinio, vėlimo iki skaitmeninės spaudos, klijavimo, karpymo, itin populiaraus kelių technikų (dažnai tekstilinių ir netekstilinių) tarpusavio derinimo, autorinių technikų. Ką jau kalbėti apie medžiagų pasirinkimą – nuo natūralių iki sintetinių tekstilinių pluoštų, metalo vielos, odos, klijų, popieriaus masės ir t.t. Tiesa, dažniausiai dailininkai nesistengia nutolti nuo savo išplėtotos stilistikos, naudoja pamėgtas technikas ir medžiagas, darbų autorius nesunku atpažinti iš spalvinių derinių, kompozicinių sprendimų, naudojamų motyvų, kryptingų temos interpretacijų.

"Trasoje" dalyvauja per pastaruosius dvejus metus sukurti darbai, stengtasi atrinkti dar nerodytus kūrinius, tačiau neatmesti ir įdomūs, originalūs ankstesnėse parodose matyti darbai. Tarp jų – svečių teisėmis priimti keli kūriniai, dalyvavę Kauno meno bienalėje "Tekstilė 2005", todėl jų nėra kataloge. Taip pat eksponuojami jauniausiųjų profesionalių tekstilininkų baigiamieji studijų darbai, atitikę organizatorių pasiūlytą temą. Pavyzdžiui, Vaidos Rakaitytės magistratūros baigiamasis darbas "Uždara kreivė" (vadovė D. Valentaitė), Sigitos Stankevičiūtės ir Žanos Valkiūnienės bakalauro baigiamasis darbas "Kelionė, arba 11" (vadovė E. Bogdanienė). Pats naujausias darbas, sukurtas specialiai šiai parodai, – skulptoriaus, nuolat dalyvaujančio tekstilės projektuose, Mariaus Zavadskio "Ant ilgo atminimo".

Lina Jonikė. "Motinystė". 2005 m.

Viena iš dominuojančių tendencijų dabarties Lietuvos tekstilės mene ryški ir šioje parodoje – žaidimas medžiagomis ir prasmėmis. Tarp tokių kūrinių – Ligitos Marcinkevičiūtės "Šokėja", sukėlusi abejonių, ar galima vadinti tekstile ir ar verta eksponuoti parodoje darbą, kurio vienintelis pluoštinis akcentas – išsiuvinėtas dailininkės parašas. Tačiau sumani tekstilės interpretacija ir intriguojanti replika šiuolaikinio gyvenimo paradoksams – nupieštos merginos kojos, tarsi kojines "mūvinčios" Jėzaus ir Mergelės Marijos tatuiruotes, – nustelbė dvejones. Taip pat šmaikšti Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės, žavinčios paprastomis, bet originaliomis idėjomis, "Nesibaigianti mada" – iš senų gėlėtų močiučių skarelių pasiūtos kepuraitės su snapeliais atgaivina pilnavertį praeities gyvenimą dabartyje. Mobili, kintanti spalvomis ir kurianti naujas formas Romos Vasiliūtės "Trasa" – 6,5 m juosta, kurios atkarpos išmatuotos ne centimetrais, bet minutėmis ("Laikmatis").

Nepriekaištinga estetika ir įvairiaprasme šiluma spinduliuoja Eglės Gandos Bogdanienės, Miglės Lebednykaitės ir Lauros Pavilonytės "Velti sodai": preciziškai išbadytame vėlimo adatomis septynių dalių pano siaučia angelai ir moterys, pasinėrę į sočią ir nerūpestingą gyvenimo puotą. Art nouveau bei art deco artima stilistika sukurtos dekoratyvios reljefinės, prašmatnios ir šiek tiek egzotiškos, saikingai erotiškos, dinamiškos kompozicijos buvo sumanytos konkretaus viešbučio restorano interjerui, tačiau, gaila, pasikeitus aplinkybėms jame "neapsigyvens". Su malonumu bet kuriuo paros metu praleisčiau laiką tokioje valgomojo aplinkoje – apimtinės detalės iš baltos natūralios vilnos puikiai atspindi šviesą ir spalvą, prisigeria atmosferos nuotaikos ir vaizdo, o "Arkoje" kontrastuoja su apšepusiomis sienomis, apšvietimu kurdamos naujus vaizdinius ir prasmes.

Išskirtiniu organizatorių su Žydre Ridulyte priešakyje ženklu jau drąsiai galime vadinti parodos katalogą, kuris, kaip ir pirmosios bienalės bei Tarptautinės tekstilės miniatiūrų parodos leidiniai, išliko patogaus "kišeninio" formato – spirale susegtų atvirukų rinkiniu.

Nepraleiskite progos apsilankyti "Trasoje" ir atsisveikinti su "Arkos" voratinkliais, pelėsiais, pageltusiomis sienomis ir nutrupėjusiomis lubomis – tai paskutinė paroda prieš uždarant galeriją "kapitaliniam" remontui.