Geltonas žvirbliukas ir losjonas kūnui

Pradedu suprasti, kodėl Didžioji Britanija, kitaip nei kitos Europos valstybės, taip lengvai įsileidžia tiek daug emigrantų. Vėl ta pati, sena kaip Naujasis pasaulis priežastis – jie nori būti ne blogesni už JA valstijas. Jie nori ne tik lygiai tiek pat kariauti, tai yra, atsiprašau, dovanoti pasauliui demokratiją nieko nereikalaudami mainais, jie nori ir tokios pačios daugiakultūrinės visuomenės. Trumpai tariant – Londonas baisiai nori būti Niujorku. Bet dėl savo neblėstančio snobizmo, deja, niekada nebus.

Be visaliaudinio snobizmo ir Atlanto Londoną nuo Niujorko skiria ir daugiau dalykų. Niujorke (kaip turbūt ir visoj Amerikoj?) niekas niekada nieko oficialiai neatsiprašo. Jei taip yra, vadinasi, taip ir turi būti, o jei kažkas ne taip, kaip buvo žadėta, tai būsite apie tai informuoti, bet ne daugiau. Pavyzdžiui, priemiestiniai traukiniai. Londone jie visą laiką vėluoja, todėl balsas per garsiakalbį nuolatos atsiprašinėja: "Labai atsiprašome, bet turime paskelbti, kad 9.43 traukinys į London Bridž stotį vėluos penkiolika minučių dėl nežinomų priežasčių. Labai prašome atleisti už nepatogumus, kuriuos dėl to patiriate arba dar patirsite." Keleiviai tik juokiasi iš eilinio niekam nereikalingo atsiprašymo ir beprasmiško pasiteisinimo ir siunta dėl to, kad pavėluos. Tuo tarpu Niujorke, jei traukinys vėluoja, išgirsi tik tiek: "9.44 traukinys į Pen stotį atvyks šešiomis minutėmis vėliau". Viskas. Ir nekyla jokių abejonių, kad gali būti kitaip.

Bet, kita vertus, kai per visuomeninį televizijos kanalą rodo pokalbių laidą, kurios vedėjas rimtu veidu aiškina, kad "mes laimėjome karą Vietname" ir kad "mūsų amerikietiško gyvenimo būdo nori visas pasaulis", ar visiems irgi atrodo, kad taip ir turi būti? Ir nekyla jokių abejonių, kad gali būti kitaip? Kodėl jo pašnekovas, garsusis eksneokonservatorius Francis Fukuyama, neseniai parašęs knygą apie tai, kad karas Irake buvo nesėkmė, sėdi, klausosi ir nė vienu žodžiu, nė vienu veido judesiu jam neprieštarauja? Gal aš kažką painioju, bet argi ne jis savo knygoje aiškino (nors labai daug kam pasaulyje tai jau seniai, netgi visada, buvo aišku), kad vakarietiškas demokratijos modelis gali būti netinkamas ir net neįmanomas kitose pasaulio kultūrose? Gal ir ne jis.

O dabar, kaip sako "Monty Python" skrajojančiame cirke, – visai apie ką kita. Menas. Bendrą vaizdą komercinėse galerijose Čelsio rajone trumpai galima būtų apibūdinti taip: keisti vaikai ir bereikalingas, pornografiškas nuogumas. Vadinasi, tai "eina". Vadinasi, meno vartotojai daugiausia iškrypėliai. O didžiausią ir, deja, turbūt sunkiai išdildomą įspūdį man padarė šis tapybos darbas: geltonas gal pusės metro dydžio žvirbliukas su didelėmis žvilgančiomis krūtimis. Akivaizdžiai patobulintomis chirurgo. Už jo – klounas raudona nosimi. Šis "aukštojo" meno kūrinys man dar ilgai sapnuosis.

O štai "žemajame" miuziklo žanre Brodvėjuje puikiai pastatytoje B. Brechto "Operoje už tris skatikus" prašmatnaus viešnamio stilistika išties labai pasiteisina. Vaidina popdainininkė Cyndi Lauper ir komikas Alanas Cummingas! Pirmojo Madonos vaiko tėvas ateina pas poną Pičemą prašyti įdarbinti jį elgeta, demonstruodamas sporto salėse ir grožio salonuose išpuoselėtą kūną, kurį vos vos dengia atlasiniai drabužėliai. Tai apie jį kalba žurnalas "New York", rašydamas apie šį spektaklį: "Ar galima rimtai priimti socioekonominę kritiką, kai vyriškis scenoje dėvi tik aptemptus apatinius ir šlaunis siekiančius batus aukštais kulnais?" (Batai, beje, violetiniai.) Aš manau, kad šiais laikais tiktai tokiu pavidalu ir galima rimtai priimti socioekonominę kritiką – teatre, literatūroje, eseistikoje ir kitur. Toliau – dar gražiau: tapimo Brodvėjaus žvaigžde proga šmaikštusis Alanas Cummingas išleido savo kvepalus, tualetinį vandenį, losjoną kūnui ir losjoną po skutimosi. Šie "grožio produktai" parduodami kartu su programėlėmis ant stalelio fojė. Juos reklamuoja nespalvota fotografija, kurioje Alanas prigulęs nuogas koketiška poza baltų draperijų fone. Taip pat pateiktas šių "kūrinių" sąrašas, panašiai kaip galerijose, prie jų – kosminės kainos ir prierašai "parduota". Labai juokinga. Tai irgi gali būti kritika – kas supranta, žinoma. Supranta, aišku, nedaug kas. Pasitepiau rankas Alano losjonu kūnui – puikus kvapas, visą dieną nesiploviau.

Bet yra ir vienas dalykas, siejantis Niujorką su Vilniumi! Šeštadienį Humphrey Bogarto vardu pavadintas namas Niujorke, kuriame jis užaugo. Kartu paaiškėjo, kad jo tėvas buvo vardu Belmont de Forest. Belmonto miškas? Gal jis TEN užaugo? Šiaip ar taip, dabar Vilniuje "anoniminiai onanistai" (ne mano terminas), pasivadinę kritikais, mosuoja ką tik tame miške išsilaužtais vėzdais. Man gaila šipinti į juos savo aštrų kardą. Šalia tokio kardo, sako, negalima daug kalbėti – jis gali surūdyti nuo kvėpavimo. Todėl ir baigiu.