Statyti su žvaigždėmis

Fosterio pastatas Varšuvoje, Pilsudskio gatvėje

Architektūros žvaigždžių Normano Fosterio, Franko Gehry ar Danielio Libeskindo suprojektuotų statinių populiarumas sukėlė pasaulinį architektūros bumą. Apie tai savaitiniame žurnale "Newsweek" rašo Catleen McGuin ir Tara Pepper. Straipsnį spausdiname sutrumpintą.

Pripažintos architektūros žvaigždės nesiskundžia darbo stoka. Septyniasdešimt septynerių metų Frankas Gehry neseniai viešai pristatė gyvenamojo ir prekybos komplekso Los Andžele, kurio statyba kainuos 750 milijonų dolerių, projektą. Jo bendraamžis brazilų modernistas Paulo Mendes da Rocha buvo apdovanotas architektūros Nobeliu – Pritzkerio premija. Birželį baigti du prancūzo Jeano Nouvelio pastatai – "Guthrie Theater" Mineapolyje ir "Musee du Quai Branly" Paryžiuje. Danielis Libeskindas suprojektavo apartamentų pastatą Varšuvos centre.

Tačiau ryškiausia žvaigždė yra Normanas Fosteris, jo įmonė dabar laikoma pačia "žvaigždiškiausia" pasaulyje. Fosteris tapo šiuolaikinės architektūros ikona. Jis negali atsiginti užsakymų ir įgyvendina dešimtis projektų prestižiškiausiose pasaulio vietose. Jo statiniai tampa šiuolaikiškumo simboliais. Koncernai, kurie nori pabrėžti, kad priklauso globaliajam elitui, dažniausiai kreipiasi į Fosterį, kad šis savo architektūrine vizija pabrėžtų jų dinamišką raidą. HSBS būstinė Honkonge ir "Swiss Re" Londone skleidžia optimizmą ir tikėjimą technologijomis bei ateitimi.

Londono kritikas Jay Merrickas tvirtina, kad Fosteris yra nepataisomas architektūros technokratas. Kembridžo universiteto architektūros skyriaus direktorius Marcialis Echenique’as mano, kad Fosteris kuria ikonas: "Jo projektai labai elegantiški. Nieko nepridėsi, nieko neatimsi. Kiekviena detalė preciziška."

Tuo galima įsitikinti ir Varšuvoje, kur Pilsudskio aikštėje stovi vienintelis Lenkijoje Fosterio pastatas. Iš išorės jis – ramus, net neefektingas (dėl suprantamų priežasčių Fosteris nenorėjo konkuruoti su Didžiojo teatro fasadu ir Nežinomo kareivio kapu). Tačiau kiemas su fontanais perkelia į kitą pasaulį ir tampa ramybės oaze didmiesčio centre.

Per 30 praktikos metų lordas Fosteris tapo senų vertingų pastatų perstatymo specialistu: jam teko atnaujinti ir Britų muziejų, ir XIX a. geležinkelio stotį Drezdene. Anksčiau istorinių pastatų priestatai buvo savotiški tų pastatų stiliaus pastišai. Fosteris parodė, kad galima remtis ir šiuolaikiniu stiliumi – Niujorko "Hearst Tower" elegantiškai išauga iš originalios art deco stiliaus struktūros. Kurdamas britų oro uostą Stanstede, Fosteris perkūrė tradicinę terminalo koncepciją, nukeldamas visą mašineriją po žeme ir atverdamas vidinę pastato erdvę plačiu, lengvu stogu. Londono architektūros fondo direktorius Rowanas Moore’as mano, kad tai neprimena įprasto ir oro uostams būdingo labirinto įspūdžio: "Stanstede visada žinai, kurioje pastato vietoje esi, ir jauti visumą, nepriklausomai nuo to, kur esi". Tad nekeista, kad Pekino valdžia patikėjo Fosteriui suprojektuoti 2008 m. Olimpinėms žaidynėms skirtą oro uostą. Neseniai Sankt Peterburge Fosteris pradėjo perstatinėti apleistą kvartalą, kuriame XVIII a. buvo laikoma mediena. Šio ambicingo projekto bendraautoris Šalva Čigirinskis sako, kad perstatymas dramatiškai pakeis šią erdvę, įkvėps gyvybės visam miestui, nes čia turi atsirasti vietos teatrui, galerijai, viešbučiui, parduotuvėms ir apartamentams. Fosteris prisipažįsta, kad jį žavi miesto atnaujinimo procesas. Neseniai paskelbta, kad jis perstatys šalia Raudonosios aikštės griaunamą "Rosijos" viešbutį, o naujame Maskvos dalykiniame centre statys aukščiausią Europos pastatą.

Davido Adjaye rekonstruota Oslo geležinkelio stotis

Fosteris lieka ištikimas savo stiliui, nors viso pasaulio architektai bando rasti naujų modernizmo spalvų. Jay Merrickas mano, kad tobulindamas savo projektus, bet kartu ir gerbdamas skirtingų miestų specifiką, Fosteris įneša savo indėlį, užtikrindamas globalinei architektūrai drąsią ateitį. Visame pasaulyje dabar statoma per trisdešimt Fosterio suprojektuotų pastatų. Tačiau už jo ir kitų architektūros žvaigždžių pečių jau atsirado avangardinis jaunimas, kuris pradeda kelti vis didesnę grėsmę pripažintiems metrams. Įtakingas dienraštis "Wall Street Journal" praneša, kad investuotojai vis dažniau skundžiasi bendradarbiavimu su garsiais architektais, jų finansiniais reikalavimais ir milžiniškais ego. Scenoje pasirodo nauja architektų karta, kurianti keisčiausias asmenines ir kultūrines konfigūracijas. Malaizijoje gimęs Chrisas Lee dirba Londone kartu su iš Bombėjaus kilusiu indu Kapilu Gupta. Neseniai Lee suprojektavo prekybos galeriją Katare. Anglijos sostinėje dirba ir iš Tanzanijos kilęs Davidas Adjaye, kuris, Oslo geležinkelio stotį perstatęs į Nobelio premijos centrą, žada tapti pasaulinės architektūros žvaigžde. MAD – kino Yangsong Ma ir japono Yosuke Hayano bendrovė – yra įsikūrusi JAV, dirba Kinijoje ir Mongolijoje, o netrukus persikels į Torontą. Ryškėjančias permainas buvo galima pastebėti ir Niujorko modernaus meno muziejuje surengtoje parodoje "Naujoji Ispanijos architektūra". Vyresniosios kartos projektai buvo pateikti kartu su dešimtimis originalių pastatų, sugalvotų jaunų žmonių, apie kuriuos mažai kas girdėjo. Jaunieji turi energijos ir naujumo, kurių pradeda stigti senosioms žvaigždėms.

Dabar vėjas pučia iš Rytų. Dėl Olimpinių žaidynių ir ekonominio bumo beveik visi talentingiausi architektai dirba Kinijoje. Tačiau ir ten jau atsirado vietinių talentingų jaunų avangardininkų. Dauguma jų, prieš įkurdami nuosavas įmones, studijavo užsienyje arba dirbo užsienio kompanijoms. Jų krikštatėvis – penkiasdešimtmetis Yung Ho Chang – yra vienos geriausių pasaulio mokyklų, JAV MIT, architektūros fakulteto dekanas. Kinijoje jis dabar įgyvendina drąsius ir efektingus projektus. Kinai vis labiau ima dominuoti architektūroje, galima numanyti, kad netrukus jauni kinų projektuotojai taps pasauliniais lyderiais.

Parengė Kora Ročkienė