Ilgintis didžiojo romano

Iš pirmo žvilgsnio šiuolaikinė vokiečių literatūra mums žinoma gana gerai: reguliariai pasirodo Nobelio premijos laureato Günterio Grasso, Michaelio Krügerio ir kitų, jaunesnės kartos kūrėjų, poetų knygų vertimai, Lietuvoje svečiuojasi ir vokiečių literatai. Mažiau žinome apie literatūrines diskusijas ir jų temas. Vokiečių kultūros žinovas Adamas Krzemińskis seka, kas dabar vyksta vokiečių literatūroje, kokias naujas idėjas ir temas gvildena vokiečių rašytojai, juolab kad tą literatūrą kuria ir Vokietijoje gyvenantys lenkai Natascha Goerke bei Januszas Rudnickis, rusas Vladimiras Kamineris, vengrė Terezia Mora, rašytojai iš buvusios Jugoslavijos ir kitų pasaulio kraštų. Vokiečių rašytojai dažnai gyvena ir už savo šalies ribų – kas pusę metų praleido Mongolijoje, kas – kelerius metus Kolumbijoje arba JAV.

Nei tų rašytojų biografijos, nei jų kūriniai dažnai nesutelpa nacionalinėje kamaroje. Kokiai literatūrai priklauso vokiškai apie savo tautiečių, susidūrusių su europietišku gyvenimo būdu, bėdas rašantis turkas? Prieš kelerius metus prancūzų literatūros profesorė Pascale Casanova kvietė pagaliau baigti pasaulinį tautinių literatūrų karą, nes vis dažniau europiečių rašytojai nei gyvena gimtosiose šalyse, nei rašo gimtosiomis kalbomis. Vokiečių literatūra yra labai geras viso to pavyzdys. Vokiečių rašytojai dažnai keldavosi ir keliasi į Austriją arba į Šveicariją, o austrai ir šveicarai susižeria vokiečių literatūrines premijas. Be to, Vokietijos kultūriniame gyvenime apskritai vis ryškesni yra imigrantai.

Günteris Grassas ir Hansas Magnusas Enzensbergeris kadaise priklausė "Grupei 47" – neformaliai, tačiau visam Federacinės Vokietijos 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių literatūriniam gyvenimui toną suteikiančiai grupei. Dabar atsirado trisdešimtmečių, kurie savarankiškai braunasi į literatūrą, nesiburdami į kokias nors bandas. Tačiau skirtingos vokiečių rašytojų kartos gyvena tam tikroje simbiozėje. Didieji septyniasdešimtmečiai vis dar yra viršuje. Bet ir jaunieji užima solidžias pozicijas, apsieidami be didesnių kartų susidūrimų. Jie daro savo. Kartais paskelbia kokį nors manifestą. Kartais filosofiškas praeceptor germaniae (ko gero, juo vis dar yra Jürgenas Habermasas) yra priverstas atremti kokio nors jauniklio ataką. Tačiau kai Grassas sukviečia vaikaičius į pokalbius apie literatūrą ir politiką už uždarų durų ir prie kašubų patiekalais nukrauto stalo, susirenka visi. Kai Walteris Kempowskis išleidžia eilinius savo gigantiškų karinės ir pokario vokiečių istorijos kasdienybės aprašymų tomus, tai tampa tokiu pat žiniasklaidos įvykiu, kaip ir naujas Hanso Magnuso Enzensbergerio esė apie terorą ir politiką.

To Olimpo papėdėje vyksta kasdienis, spalvingas ir intensyvus literatūrinis trisdešimtmečių gyvenimas. Štai kad ir dviejų pernykščių prestižinių literatūros premijų (nors literatūrinių premijų Vokietijoje yra sočiai) laureatai. Pirmasis – trisdešimtmetis Danielis Kehlmannas. Jo romanas "Pasaulio matavimas" ("Die Vermessung der Welt") pasakoja apie dviejų didžiųjų ir visiškai skirtingų XIX a. vokiečių gamtininkų – netašyto valstiečių sūnaus, genialaus matematiko Carlo Friedricho Gausso ir puritoniško prūsų junkerio, keliautojo Alexandro von Humboldto – susitikimą. Abu jie nepavargsta aprašinėti pasaulio. Ir abu nepastebi kasdienybės. Sunku sugalvoti geresnį pokštą apie vokiečių pažinimo aistrą ir kartu ribotą mąstymą. Šios literatūrinės fikcijos žavesys remiasi raumeninga kalba ir kartu subtilia ironija, nukreipta (ir tai taip pat vokiškas kompleksas) prieš Šviečiamojo amžiaus dialektiką: tarsi ir viską aprėpiame protu, tik kažkaip nesugebame susidoroti su kasdieniu gyvenimu…

Kitas laureatas – trisdešimt aštuonerių metų austras Arno Geigeris, parašęs šeimyninį romaną "Mums gerai sekasi" ("Es geht uns gut"). Neberašantis rašytojas paveldi apleistą vilą Vienos Hietzingo rajone, jos sienose dar įstrigęs 1683 m. iššautas sviedinys. Balandžių mėšlo pilnoje palėpėje rašytojas randa šeimos suvenyrų. Ir sugrįžta praeitis, kurios fonas – 60 paskutinių Austrijos istorijos metų. Romane galima įžvelgti šiek tiek "Budenbrokų", šiek tiek šveicarų klasiko Gottfriedo Kellerio "Žaliojo Henriko", šiek tiek Josepho Rotho "Radeckio maršo". Per metus buvo parduota 180 tūkstančių šio romano egzempliorių, nors jame nėra jokių drastiškų prisipažinimų, jokio dėdės žudiko esesininko, tik kasdienė šeimyninė archeologija: seneliai nemylėjo vienas kito, tėvai – taip pat, pabaigoje jiems liko tik demencija ir įsitikinimas, kad niekur jie nėra savo namuose, bet, nepaisant nieko, viskas sekasi gerai.

Keturiasdešimt ketverių Ingo Schulze – vienas įdomiausių buvusios VDR viduriniosios kartos rašytojų. Jo naujausias 800 puslapių romanas vadinasi "Naujas gyvenimas" ("Neue Leben"). Tai šiek tiek faustiška nevykėlio VDR rašytojo, provincijos teatro literatūrinės dalies vedėjo, kuris 1989 m. įsijungė į visuomeninį judėjimą ir įkūrė vietinį laikraštį, istorija. "Naujas gyvenimas" – tai dar vienas romanas apie didžiųjų pasikeitimų metus, 1989-uosius, vadinamasis Wenderoman. Kritikai jau ne vienerius metus priekaištauja, kad vis dar neparašytas didis romanas apie sienos žlugimą ir buvusių VDR piliečių tapimą Federacinės Vokietijos piliečiais. Trumpam tokiu buvo tapęs Thomaso Brussigo romanas "Tokie didvyriai kaip mes" ("Helden wie wir", dar vadinamas buvusios VDR "Skardiniu būgneliu"). Dabar Brussigas išleido dar vieną romaną apie VDR žlugimą ir skirtingus jos protagonistų likimus "Viskas šviečia" ("Wie es leuchtet"), bet jis neužgožė ne tik "Didvyrių…", bet ir ankstesnio ir geriausiai žinomo šio rašytojo kūrinio "Saulėta alėja" ("Sonnenallee") šlovės.

VDR žlugimas ir susivienijimo šešėliai – vis dar paklausi vokiečių literatūroje tema, bet ji ne vienintelė. Kai kam ji atrodo marginalinė, palyginti su didžiosiomis, realizmo reikalaujančiomis temomis. Prieš metus penkiasdešimtmetis Matthiasas Polityckis kartu su trimis kolegomis paskelbė manifestą, priekaištaujantį vyresniesiems kolegoms, kad šie neperteikia realybės, o tik sėdi pirmose eilėse ir rūko pypkes, nors po susivienijimo vokiečių literatūroje stojo "ne brandos, bet puvimo laikai", o vokiečių literatūrai reikia tikrojo realizmo. Manifesto autoriai priekaištauja, kad vokiečių literatūra prarado epinę jėgą. Žinoma, yra šeimyninių, istorines sąskaitas suvedančių, "popsinių" ir vaikaičių romanų, tačiau iškart matyti, kad romanas vengia diskurso esmės, to, apie ką verta pakalbėti. Manifesto autoriai pabrėžė, kad keturiasdešimtmečių bėda yra ta, jog jų patirtis dar netinka būti pristatoma iš katedrų, bet jau nėra pakankamai nauja, kad tiktų populiariajai literatūrai. Tačiau atėjo laikas kurti reikšmingąjį realizmą. Ką tai turėtų reikšti? Pasirodo, tai, kad visas pasaulis tapo nelabai malonus. Tad romano užduotis yra padaryti jį (pasaulį) šiek tiek draugiškesnį. Panašias idėjas kadaise skelbė tokie teoretikai kaip visuotinio romano teorijos kūrėjas Gyorgy Lucacsas. Bet tai buvo didžiųjų marksistinių-stalinistinių ginčų apie sielų inžinierių vaidmenį laikais. Reikšmingasis realizmas turi padėti nutiesti tiltus ne tik tarp fikcijos ir tikrovės, bet ir tarp etikos ir estetikos, taip pat tarp skirtingų tautų, etninių grupių, bendruomenių ir mentalitetų.

Kvietimas grįžti prie realizmo nesukėlė entuziazmo. Andreasas Maieris atsakė: "Mano proza daro, ką nori, o aš rašau ne tam, kad visuomenė atstotų ant abiejų kojų". Juli Zeh priekaištavo: "Norite numesti Grassą ir Walserį nuo pjedestalo, bet visuomeniškai reikšminga veikla reikalauja politinės krypties, o jūs tik sakote "mes", spiečiatės į grupę su neaišku kokia etikete. Turite apibrėžti: mes, komunistai, arba mes, materialistai, arba mes, antimaterialistai, mes, liberalai, mes, anarchistai. Antraip tas "mes" yra tuščias garsas. Be to, juk gyvename individualizmo laikais. Taigi veikite be manęs…" Hansas Ulrichas Treichelis nepritaria jokiam ideologizavimui: "Rašytojas – tai žmogus, kuris savaip visada žiūri atgal, nesvarbu, į kurią pusę jis atsisuks. Todėl savaip jis visada yra negyvas."

Tačiau Polityckis nepasidavė ir nusviedė dar vieną manifestą: "O kas toliau, Baltasis žmogau?". Polityckis yra rašytojas keliautojas, tik ne atradėjas kaip Humboldtas. Jis malasi po pasaulį plačiai atvertomis akimis ir yra išgąsdintas spalvotųjų – kubiečių, afrikiečių, arabų, azijatų – gyvybingumo. Rezultatas – naujausias romanas apie baltą veidą iš Hamburgo, pabėgusį į Kubą, kur jį pritrenkė vietinių vitališkumas. "Ragų valdovas" ("Herr der Hörner") – tai tarsi antroji "Pasaulio matavimo" pusė, tik dabar jau von Humboldtas žino, kad civilizacijoms susidūrus pralaimėjo. Taip pat jautėsi Polityckis Karibuose. Jis jautė fizinę vietinių jėgą, kai šie grūmėsi eilėje prie ryžių ar už vietą sulūžusiame autobusiuke. Tą patį jis jautė kalbėdamasis su Burundžio, Korėjos ar Kinijos gyventojais. Šie žmonės neturėjo nė menkiausių abejonių, kas yra jų tikėjimas ir kas – jų priešai. Akivaizdoje su šiais tvirtuoliais be jokių skrupulų esame minkštuolių, pacifistų ir skeptikų visuomenė, todėl už Europos ribų mus baudžia panieka. Bet sugrįžti į senuosius laikus negalima.

Dar prieš aštuonerius metus dramaturgas Botho Straussas "Spiegel" puslapiuose kvietė atsisakyti postmodernistiško abejutiškumo. Prieš trejus metus tą patį sakė Sloterdijkas. Dabar Polityckis? Ne visai. Polityckis nesiilgi Nietschze’s antžmogio, jis ilgisi Vidurio Europos fundamentalizmo, kuris tvirtai gintų savo laisvės, tolerantiškumo ir mandagumo mandatą šiame nelabai kilniame pasaulyje. Jokiu būdu nereikia mėgdžioti amerikiečių, bet reikia užbaigti silpnumu ir bedvasiais patogumais besiremiančią toleranciją. Polityckis sako, kad Europa jau krito, nes ji prarado tikėjimą savimi, susipainiojo Šviečiamojo amžiaus neurastenijoje ir po Dievo mirties atsiradusioje tuštumoje. Polityckio manifestas nesudrebino žemės, bet sukėlė atgarsį literatūros pasaulyje. Kultūrų susidūrimas vokiečiams nėra tolimų žemynų patirtis. Milijonai imigrantų, didžiuosiuose miestuose ryškėjantys turkų kvartalai, integracijos problemos ir vokiečių tapatybės krizė yra ir literatūrinių diskusijų tema.

Sutrumpintai pagal "Polityka" parengė Kora Ročkienė